1
O gal - jo nebuvo visai?!
Gal tik sniegas
į ežerą krito
ir snaigės
vandeniu
virto
ir viskas
paskui
sušalo?..
Speigas. Kažkas pokštelėjo
už alksnyno žaizdotos užtvaros
girioje. Kažkas nulūžo
po speiguotu dangum.
2
Iš tikrųjų - ar buvo jisai?
Buvo, buvo! - O, lyg paukščiukas beldžia
į širdį tarytum į lukštą.
Iš krūtinės išsprūsta jau balsas:
buvo, buvo šitoksai vyras,
kaip televizijos bokštas iškilo virš pelkių,
kaip kalnagūbris klonyje!
Ne ir ne, pakartoju ne sykį!
Vardan paprasčiausios eilinės dienos -
nereikia šio mito, šio garsaus ir didingo!
Juk jis - tai mes - tad nekurkime apie save
šio mito, šio garsaus ir didingo.
Juk jis - tai mes - mažas užšąlantis ežeras,
juk jis - tai mes - į vandenį sningančios snaigės.
Mažytis ežeras, kuris trokšta apsisaugot nuo šalčio,
apsaugot save ir apsaugoti girią aplinkui,
apsaugot pasaulį savo vienintelio veidrodžio prieglobsty.
Mes - vienas kūnas. Ežeras - girioje ir giria ežere.
Mes - vienas kūnas. Ežeras kyla sniegu, sniegas ežeru sminga
į žemę.
Ir daugiau nieko.
Pokštelėjo kažkas.
Girioje ar ežere? Medžio širdis? Ledo šarvas?
Tik nereikia šio mito, šio garsaus ir didingo,
čia po tylinčiu, gedulingai baltu,
speiguotu dangum.
This poem has not been translated into any other language yet.
I would like to translate this poem