ŠVENTIEJI Poem by VLADIMIR KOPICL

Saulė kybo danguj ir tai vadiname diena.
Bet ji tenai ir tada, kai sakome: naktis.

Vakar mačiau upokšnį, ieškantį kiškelio,
mažo, sužvarbusio ir virpančio,
pilkom drebančiom letenėlėm,
bet buvo vasara ir jo nerado.
Jie vėl nesusitiko.
Kas bus žiemą?

Nei lazda, nei morka, nei praraja, nei idilė.
Gal pasirodys rudenį, kai suruoš galutinį pranešimą.

Taip kybo Mėnuo, jis nežino, kodėl yra ten,
artimas Žemei ir dangui, bet atsitolinęs nuo visko,
lyg neturėtų įsipareigojimų, pateisinimo jokio.
Nei sutrukdyti sau, nei kitam padėti.
Jo net nematyti aiškiai, jis atrodo it užmirštas,
kai jį pridengia debesys ar namo kampai.
Jis visai negyvena miesčioniškai, jis veikia laikinai
tarsi praeinanti amžinybė ir atbukęs brolžudystės spindėjimas.

Visa tai kažką pasako, bet sprendimo nėra
arba jis nebylus tarytum tuščiažodžiavimas.

O ryt žvaigždžių vietoj tenai stovės šventieji
ir buvęs žvaigždėtas skliautas taps spindesio sklidinas,
pripildytas švelnios šilumos, šiek tiek sumautos,
nes šventieji visai nekalba, kol jiems nepasakoma.
Bet kas jiems pasakys toj apleistoj tuštumoje,
kur visa išskyrus juos atrodo lyg ekranas,
lyg kvailas komentatorius šaltoje TV akyje.
Visas pasaulis visatoje yra skaidrus it stiklas,
kuriuo nustriksi kiškelis ir sutepa jį letenėle.

Gal atliuoksės ir kitas, letenėle jį nupraus,
o gal ir ne. Pabaiga neturi pusiausvyros.