Amanda Aizpuriete (born 1956 in Jurmala) is a Latvian poet and translator.
She has published seven collections of poems in Latvian. Aizpuriete's works have been translated into at least 14 languages.
Eric Funk composed a symphony for contralto and orchestra, This Eventide Seems Spoiled, using her poetry.
Notable awards include the Horst Bienek Poetry Prize from the Bavaria Academy of Art (1999), Poetry Days' Prize in Latvia (2000) and the Annual Prize in Literature for the best poetry translation (2003).
She has translated works by Anna Akhmatova, Virginia Woolf, Franz Kafka, Georg Trakl, Joseph Brodsky and other writers.
I resemble my greatgreatgreatgranddaughter.
Just like her, I like to
wear black dresses,
watch old movies
...
Ar pavasara zaļo tinti parakstos
zem izkūstošās ziemas.
Mūsu krāšņais posts:
no četriem sniegputeņiem - četras sienas
un klavieres, kas nepieder nevienam,
kam atdevies no pirkstgaliem līdz nāvei,
lai es tev ietu līdz pa skaņu taku stāvo
līdz virsotnei, kur pietrūkst elpas,
kur mūsu dzīves ilglaicīgā telpa.
Ar pavasara zaļo tinti parakstos
zem mūsu tikšanās. No sava liktens
Šo strēmeli tu drīksti noplēst nost.
...
Pavasario pasirašau žaliuoju rašalu
Po išjudėjusia žiema.
Žlugtis puošnioji mūsų:
Iš keturių pūgų - iškyla ketursienis,
Jame rojalis, nepriklausąs niekam,
Kam paklusnus nuo pirštų lig mirties,
Kad eičiau į tave skardžiu taku skardingu
Ligi viršūnės, kur pritrūksta kvapo,
Kur mūsų gyvasties ilga minutė plaka.
Pavasario pasirašau žaliuoju rašalu
Po mūsų pasimatymu. Tu nuo savos lemties
Drįsti šį rėžį suvisam nuplėšt.
...
Mit Tintengrün des Frühlings
zur Winterschmelze meine Unterschrift.
Unser prächtiges Elend:
Vier Schneegestöber vier Wände und
die herrenlose Klaviatur, der deine
Fingerspitzen bis in den Tod sich ergeben,
daß mit dir den Saumpfad der Töne
ich geh gipfelan, wo der Atem knapp
und flüchtig der Raum unseres Lebens.
Mit Tintengrün des Frühlings
unterschreib ich unsre Begegnung. Reiß du diesen Streifen
von deinem Schicksal dir ab
...
Чернилами зелёными весны
я подпишусь под тающей зимой.
Роскошный тлен мой:
от четвёрки вьюг — к четвёрке стен и
клавишам бездомным, ты до самой
смерти и от кончиков ногтей служил им,
чтобы я шла, как звукоряд, к вершинам
твоей тропой, где и дышать-то нечем,
где наших жизней вечный непокой.
Чернилами зелёными весны
я подпишусь под нашей встречей. Нечем
мне доказать, что подписи верны.
...