PIRMOJI KNYGA Poem by Claudio Rodríguez

Skaidrumas visuomet nusileidžia iš dangaus;
tai dovana: jis nesislepia tarp daiktų,
jis tvyro juose pačiuose, ir juos užima
dirbindamas iš jų gyvenimą ir reikiamus darbus.
Taip prabrėkšta diena; taip naktis
užveria didį savo šešėlių prieglobstį.
Ir tai taip pat dovana. Kas paverčia kaskart vis
mažesniais sutvėrimus? Kokia didi slėptuvė
juos laiko savo meilėj? Ir jinai jau mus gožia,
nors vis dar anksti tėra, jau ateina į apskritimą,
į tavo skrydžių prigimtį
ir sklendžia, ir nutolsta, ir dar sugriūva,
nes nėra nieko šviesiau už jos impulsus!
O šviesa, įžiebta formoje,
materijoje, kad apakintumei ją
joje pačioje degdamas, kad užbaigtum savo kūrinį.
Kaip aš, kaip visa, kas laukia.
Jei tavo šviesa tave visą pasiėmė,
kaip man nieko nesulaukti aušroje?
Ir nepaisant viso to —tai dovana— mano burna
laukia, mano siela laukia, ir tu manęs lauki,
apsvaigęs persekiojimas, vienintelė šviesa -
mirtingoji kaip daubų apkabinimas
bet apkabinimas, kuris niekuomet neužsmaugia