DONALDAS KAJOKAS Poems

tokią gilią tokią šaltą žiemą
kai ne garas virto iš burnos
bet žirafos laigančios ražienom
salos ir fregatos burių nėriniuos
ėjo vaikas pamiške, pasukęs
ilgesniu keliu ir tuos vaizdus
matė tik jį lydintis lapiukas -
baltas baltas baltas tris kartus
...

einem tiefen einem kalten Winter
als nicht mal mehr Dampf aus dem Mund trat
jedoch Giraffen sich auf Stoppelfeldern tummelten
Inseln und Fregatten eingehäkelt in die Segel
da ging ein Kind am Waldrand, es bog ab
auf den Weg der länger war doch diese Bilder
sah nur der kleine Fuchs, der mit ihm ging -
ein weißer weißer weißer dreimal
...

Artėjame, ir vandeniu skaidriu
be garso slysta lengvos mūsų valtys,
ir tik žuvėdros vėjuose suveltos
mus pasitinka mėlynu būriu;
ir jųjų klyksmas skamba ausyse,
ir jau jaučiu vėjuotą tavo ranką,
tačiau dvi tuščios valtys prasilenkia,
nes mes tik atsispindime jose
...

Wir kommen näher, und auf klarem Wasser
gleiten unsre leichten Boote ohne einen Laut,
und nur die Möwen, die vom Wind zerzaust,
empfangen uns in ihrem blauen Schwarme;
und ihr Geschrei bleibt in den Ohren klingen,
und schon spür ich im Wind dich an der Hand,
jedoch das leere Boot nicht zu dem andern fand,
weil wir uns nur in ihnen spiegeln.
...

ما نزديكتر ميآييم و بر آب زلال
ميرانيم قايقهاي سبكمان را بيهيچ صدايي
و تنها مرغان دريايي كه از باد آشفتهاند،
پذيرايمان ميشوند در شور و هلهله آبيشان
و طنين فريادشان در گوشها ميماند
و من هماندم در باد دستت را لمس ميكنم.
اما قايق خالي در پي ديگري نميجست
زيرا كه ما تنها در آنها انعكاس مييابيم.
...

virš kopų
ramus
teka mėnuo
taip
tuščia
many
daug vietos
šiam
vaizdui
...

über den Dünen
still
fließt der Mond
so
leer
in mir
viel Platz
für
dieses Bild
...

بالاي تپههاي شني
خاموش
جاري ميشود ماه
پس
در من
جاي خالي
بسياري ست
براي اين تصوير
...

Выше дюн
тихий
восходит месяц
так
пусто
во мне
столько места
этому
образу
...

gyveno kartą senelis
išminčius didelis buvo
galim sakyt atsiskyrėlis
visai arti šventumo

daug metų vienas praleido
trobelėje vidury miško
mito žiogais ir uogom
miegojo ant eglišakių

kartą ankstyvą žiemą
jisai su aušra pakirdo
ir pro duris jau ėjo
atlikti savo reikalo

bet vos tik jas pravėrė
tarpduryje sustingo -
baso žmogaus pėdos
driekės sniegu link durų

kas čia galėtų būti
pamanė šventas senelis
naktį lyg negirdėjau
kad kas vidun prašytųs

bet pėdos ėjo iš miško
ir baigėsi ties durimis
tad grįžo senelis į trobą
gerai ją apžiūrėjo

tik niekur žmogaus nerado
nei gyvo nei numirusio
erškėčio šakelė palovėj
o šiaip - tuštutėlė trobelė

bet pėdos vedė link durų
atgal į tankmę negrįžo
lygu aplink trobelę
švarus baltutėlis kilimas

ir ėmė galvoti senelis
galvojo ilgai ir kantriai
ir taip visą dieną galvojo
o vakarop išsigando

ateiti kažkas atėjo
išeit lyg ir nieks neišėjo
tad kur kas galėjo dingti
ką reiškia erškėčio šakelė?

galvojant atėjo pavasaris
nutirpo sniegai išgaravo
su jais ir basojo pėdos
lengviau atsiduso senelis

tačiau jis nuo tol neišmano
katrą gi save mylėti -
ar tą kurs pėdas pamatė
ar tą kurs nematė įėjusio

prarado senelis ramybę
prarado beveik ir šventumą
dienąnakt su kažkuo kalbasi
net ir vienas būdamas

o jeigu reikalas prispiria
trumpam išeit iš trobelės
net per karščius didžiausius
neina į lauką basas

tik vieną metų naktį
kai iškrenta pirmosios snaigės
senelis išslenka basas
ant sniego ir eina atbulas

paskui grįžta kaip vaikas
į tas pačias pėdas taikydamas
ir užmiega ramus palovėj
su erškėčio šakele rankoje

o rytą kaip ir tąjį kartą
eglišakių lovoj nubunda
ir pasirąžęs eina
atlikti savo reikalo

bet vos tik duris praveria
tuoj tarpdury sustingsta -
baso žmogaus pėdos
driekias sniegu link durų

ir grįžta senelis nuo slenksčio
parpuola palovėn ir ieško
ir ieško ir verkia o varge
nebėr erškėčio šakelės
...