Gintaras Grajauskas Biography

zunächst versuche man, ihn auf jede mögliche Weise
zu ärgern, man schimpfe und spotte,
bis Schaum vor den Mund tritt
...

tai iš tiesų buvo jis - tikras ir neabejotinas,
be jokių atestavimų. Važiavo auksinėj karietoj,
kinkytoj ketvertu baltų žirgų, organizacinio
komiteto išprašytoj iš atsivertėlio

milijonieriaus. Tikras ir vienintelis, kiek sutrikusiai
besišypsantis pro karietos langą, žvelgiantis
į visus ir į nieką. Minia žygiavo iš paskos,
stovėjo abipus ant šaligatvių, laiptų baliustradų,

vaikėzai mojo iš medžių, tyčia krisdami
ant asfalto, vis dar negalėdami patikėti,
jog nebeskauda ir jau, matyt, niekada
neskaudės. Kareiviai saliutavo salvėmis

iš dabar jau nereikalingų ginklų, ministrai
rinkosi į paskutinį iškilmingą posėdį, juokas
ir džiūgavimai liejos gatve pirmyn, šūksniai
ir valiavimai, pagaliau, pagaliau, sveiki sulaukę,

ir tik įdėmiai įsižiūrėjus iš kai kurių
judesių, iš trumpų ir keistų susižvalgymų
galima buvo suvokti, ką jaučia minia:
stačiai alpsta iš baimės ir neapykantos.
...

das war wirklich er - echte und unbezweifelt
ohne jegliche Atteste. Er fuhr in einer goldenen Kutsche,
gezogen von vier weißen Pferden, ausgeliehen vom Organisationskomitee
von Bekehrten

Millionär. Echter und einziger, bißchen unwohl
lachend durch das Kutschenfenster, auf alle und auf nichts guckend.
Die Masse marschierte hinterher,
stand beiderseits auf den Fußgängerwegen, Treppen

die Kerle winkten von den Bäumen, mit Absicht fallend
auf den Asphalt, immer noch nicht glauben könnend,
daß es nicht mehr weh tut und, warscheinlich, nie
weh tun wird. Die Soldaten schossen Salut

aus jetz nicht mehr brauchbaren Gewehren, die Minister
sammelten sich zur letzten feierlichen Sitzung, Lachen
und Jubel breitete sich aus die Straße aufwärts, Schreie
und Hurra, endlich, herzlich erwartet, Ihr Ersehnten!

und nur wenn man genau hinguckte aus
manchen Bewegungen, aus kurzen und merkwürdigen
Blicken konnte man erschließen, was die Masse fühlt:
sie fällt in Ohnmacht vor Ärger und Haß
...

tas daiktas į kurį žiūrime
vadinasi kineskopas

jis tik atrodo plokščias
o iš tikrųjų yra kaip krepšys
pilnas mažų taškelių
šokinėjančių tarsi
švytinčios kalėdinės
blusos

kai taškeliai gauna įsakymą
klusniai stoja į savo vietas
ir susidėlioja į "medį", "dangoraižį"
"Balkanų krizę" ar "L. di Caprio"
(tik pažvelk, kaip šviečia jo "balti
marškiniai" - tai vis nuo taškelių)

taigi jei pamatysi ką nors
baisaus - nesigąsdink, nesiduok
apgaunamas

nėra ten nei džiunglių, nei potvynių
anei zombių su zeimeriais

bet aš nesakau, kad nieko nėra
(kaip kad sako tamsybininkai)

yra begalinė daugybė

taškelių
...

das Ding auf das wir schauen
heißt Bildröhre

sieht flach aus, aber ist
in Wirklichkeit ein Korb
voll winziger Pünktchen
die springen wie
leuchtende Weihnachts
flöhe

erhalten sie einen Befehl
bezieht jedes gehorsam Stellung
zu "Baum" oder "Hochhaus" legen sie sich,
zu "Balkankrise" oder "L. di Caprio"
(schau mal, wie sein "weißes Hemd"
strahlt - nur der Pünktchen wegen)

falls du also etwas Schreckliches
siehst - hab keine Angst, laß dich nicht
täuschen

es gibt weder Dschungel noch Fluten
noch Zombies mit Motorsägen

aber ich sage nicht, daß es nichts gibt
(wie es die Ahnungslosen tun)

es gibt eine unendliche Menge

Pünktchen
...