DIDIS ATLYGIS Poem by Claudio Rodríguez

Išdidus tas, kuris nuolankus labą dieną išeina
pasivaikščiot į gatvę, kaip jau daugelį
kartų savo gyvenime, ir nieko nelaukia,
kai staiga —kas gi tai— žvelgia aukštyn
ir mato, prideda ausį prie pasaulio ir girdi,
eina ir jaučia žingsniuose kylant
žemės meilę, ir tęsia, ir atveria
savo tikrąją prigimtį, ir jo rankose
spindi švarus jo triūsas, ir įteikia jį mums
iš širdies, nes myli, ir eina į darbą
virpėdamas kaip vaikas, kurs priima komuniją
savam kaily jau nebetverdamas, ir kuomet
pagaliau susivokia, kaip paprasta visa,
kas buvo padaryta ir tai jau gautas atlygis,
sugrįžta namo linksmas ir jaučia, kad kažkieno
kumštis beldžias ir viskas neveltui