GYVENIMAS SU LOKE Poem by SIGITAS GEDA

Balti perlai ant kalno, rudenį žydi rugiai ir tamsūs tavo plaukai -
pagaut vėjui.
Tarsi žiedlapiui tulpių - rausva žiemos vidury, - vyrui vaiką
auginti sunkiau, nei kapotis su kardu.
Mažo vaiko alsavime, mergaitės pilve būsimoji gyvybė - senutė
ten sėdi rytais ant palaukės akmens.
Vėją, vėją nutvert už plaukų ar už sparno, - niekados neužmigsi
medinėj kamaroj prie sienos.
Kažkur nuolat sveriama, svyra didžiulės svarstyklės, nuodėmės
mano ir tavo, dar užtarti prieš dievą bent vieversio rudą
žiponą.
1570 Helesponto jūrų kovoj Servantesui ranką nutraukė, ir
sustojo tuomet Europon besiveržiantys maurai.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Nes ateinančios marios bus jūsų, o mūsų dabar vien tik žydros ir
amžinos erdvės.
Baskai maurus sustabdė, kad galėtų užgimti Kolumbą Amerikon
vedęs aklas bocmanas - baskas.
Nes visatos tikslai nuolat keičias, kaip ir užgaidos - mano ar tavo.
Ėriukas antai, atsiradęs prieš žiemą, prieš tamsą maža bažnytėlė
Islandijoj tarp ledų.
Ten meldžiasi ruoniai ir nuostabios darda vežėčios.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Varnėnas vėl slenka, užklodamas erdvę, kurioj aš gimiau, per dumblą
vėžys atrėplioja Trakuos, o Vilijampolėj skleidžiasi guoba.
Viskas grįžta atgal, šoviniai du ant stalo, geltoni, plaštaka, penki
pirštai ir peilis.
Surūdijęs vinis kiaurai delną, ranka, man glosčiusi galvą Tibete.
Stotelė viena, sustojimas ir pustomos girios, kur Autobusas laukia
(juk veža į mirtį), o kai būna baisiai sunku, žmogus girdi
atodūsį - lyg iš anapus.
Apsaugoti Gyvulį, Autobusą, Rudenį Slenkančią Šviesą.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Septintadalį arklio kraujo paimt ir atskiesti jį vandeniu
ketvirtadienį prieš velykas, - kad vaikas užaugtų stiprus.
Arklys slenka į rytus su žalčiu, tamsus vandenų horoskopas.
Parusijoj - paskutiniam akte noriu būt reikalingas.
Poetas sėdi ant lovos krašto, o per sprindį mažytis vaikiukas.
Iš tenai, iš juodų beprotybės gelmių maži vieversių skambalai mus
pašauks žibuokliauti.
Varlė ten ir gaidžio raudonai juoda skiauterė, varlė kiša galvą iš
vandenų, man baugu, - ji senoji teisėja mirties.
Servantesas nutraukia ranka ir Baironas purpuro rūbais naktį
vaikšto tarp turkų kapų.
VARLĖARKLIOSNUKISIRKARDAS