Kaitra Poem by Gintaras Grajauskas

kaitra ir vos juntamas atmatų dvokas
nuo šiukšlių konteinerių, ištrūkus
saga, įsispaudus asfalte, oras
nejudrus, klijingas, deginantis šnerves,

skalbiniai jame stingsta ir žmonės. Reikėtų
pajudinti ranką, įsitikinti, jog dar nevirtai
inkliuzu šitam peizaže: kaži kokios
gamyklos, kaminai kaitroje, darosi bloga

vien pagalvojus. Sėdžiu ant šaligatvio
krašto nesiryždamas užsirūkyti, pykina
nuo visko, nuo įkaitusio oro virpulio,
tolimo kūdikio verksmo, sėdžiu

nejudėdamas, ir tik vaikėzų būrys
važinėjasi sau riedučiais: skuduruoti
lyg kokie beduinai, iššaukiančiai
prisimerkę vis pažvelgia į mane,

brėždami begalinius ratus, pravažiuodami
vis arčiau ir arčiau, žybčiodami
akim, sklidini syvų, ginkluoti trumpais
keiksmažodžiais, kurių, dievaž, nusipelniau

sėdžiu, nedrįsdamas patikėti, apstulbęs,
iš lėto sendamas.