— Norėčiau sužinot, mieloji, ką sumanė
bulvių diegai mūsų rūsy. Man rodos, jau veikiai
tos blyškios ietys prasiskverbs pro aukštus
lubas ardydamos, raižydamos grindis,
į šipulius daužyt ims baldus, perdurs
turgaus krepšius (laisvę daržovėms!): kilimų audmenys, laidai
pastogėj užsivers dulkėtus mūs prisiminimų karoliukus;
— ir štai, ant eternito stogo įsišėls audra:
bulvių diegai pavirs antenom, vėliavom,
bulvių diegai, kurie vis pogrindy tūnojo.
This poem has not been translated into any other language yet.
I would like to translate this poem