TELEMACHAS PRIE ODISĖJO KAPO Poem by Sigitas Parulskis

Tu tiek puikavaisi savo pergalėmis, kad
užmiršai, jog šiame pasaulyje reikia mokytis ne
laimėti, o pralaimėti

Štai ir dabar guli prispaustas akmens
kurį tau pastatė niekingi šiknalaižiai, kurį tau užritino
įskaudintos meilužės ar paprasčiausiai įsmeigė į krūtinę
viskam abejingas laikas

Kartais tavęs neapkenčiau, kartais labai ilgėjausi
motinai buvai neišsipildžiusi meilė
man - niekados neužgyjantys paauglystės sapnai

Kol kovojai su savo girtos sąmonės pagimdytais
polifemais ir gulinėjai su besaikio gašlumo
sukurtomis burtininkėmis skilomis ir charibdėmis
tavo paties sieloje užaugo milžiniška tuštumos tvirtovė

Tu niekada netikėjai, kad
pasaulyje yra kas nors tvirtesnio, nei šturmuojamo
miesto sienos, - kūnas, kurį reikia paimti bet kokia kaina

Dabar, prie tavo kapo, galiu tau pasakyti - be reikalo
palikai mane gyvą prie šio pasaulio sienų

Tai aš tau sakau, tavo sūnus, tavo paties sukurtas
Trojos arklys, - be jokios klastos, teisėtai
įsigausiu į tavo atminimo miestą, į tavo
šlovingo gyvenimo muziejų ir kiaulės kojomis
trypsiu tavo laimėjimus ir atversiu vartus menkystei
degradavimui ir ugningai paniekai
ir sugriausiu iki būties pamatų