Sigitas Parulskis

My shoes are empty, aha, empty are my shoes
white salt lines visible on cracked leather

and my pants, my pants are totally empty
where is the manliness, where is the gravity, when made to
kneel before a woman
pant legs twist intangible
as drifting columns of sand

and my jacket, and my jacket is totally
empty, the lowered flags of the sleeves
beating against turned-out pockets, nothing
there is already absolutely nothing

my tie hangs in the air
oh, no, damn it, oh no, I never
wore that tie, my own thoughts
were enough to strangle me

and still, there, where I should be -
empty, totally empty
clothes, house, money
books, friends - all traces of me
erased bit by bit

I can still see, one final opportunity is allowed me:
someone is hastily stuffing old newspapers
into my empty shoes, so that during the wake
the noses won't be sunken in

old newspapers
with my empty memory
...

Tavo krūtys, kai išeini iš vonios
kambario - jeigu būčiau tikras poetas, sakyčiau -
iš alyvų giraitės - tavo krūtys panašios
į dvi voveraites, tupinčias ant šakos
rudi maži snukučiai vos pakreipti į šalis
jos žvalgosi iš aukštai, baugščios ir smalsios

jeigu būčiau poetas, sakyčiau, jog aistros liūtys
plūsteli į mano dubens slėnį, kai matau
voveraites, žvelgiančias
į mane kaip į viešpatį, bent jau kaip į fauną
na, mažų mažiausiai, kaip į seną ir
raišą satyrą

galingi geismo srautai teka žemyn,
iš smegenų debesų, per plaučių lapiją
per inkstų akmenis, šniokšdami kepenų rėvose
ir tuomet ten, giliausioje
slėnio oloje suveši, sulapoja
tvirtas kamienas, gyvybės skeptras, axis mundi
sakyčiau, jeigu būčiau poetas

dabar paprasčiausiai tiesiu rankas tavęs link, ir jaukūs
žvėreliai valgo ramiai iš mano
delnų
ir man sustangrėja, tik tiek
...

Your breasts, as you leave the bath-
room - if I was a real poet I'd say,
emerge from the lilac glen - your breasts are like
two squirrels perched on a branch,
small brown snouts just barely turned to the side
they survey from above what new things this world has to offer

if I was a poet I would say that a deluge of desire
flows into the valley of my pelvis when I see
those squirrels looking
at me as though at a god, or at fauna
no, at the very least at an old and
lame satyr

potent streams of desire flow down
from the clouds of my brain through the foliage of lungs
over kidney stones, murmur in the liver's shoals
and then, thriving in the deepest cave in the valley
a firm rooted trunk
comes into leaf, sceptre of life, axis mundi
that's what I would say, if I were a poet

instead I simply stretch my hands towards you and the tame
little animals eat calmly from my
palms
and I stiffen just a little
...

Zwei Seelen wohnen, ach! in meiner Brust
Goethe, Faust
tris kartus nedaviau išmaldos:
1. Kurfurstendamm alėjoje
moteriai su vaiku
Tamsaus gymio, albanė ar čigonė, o gal tiesiog purvina
2. Viena mergina lindo su aukų dėžutę, kinder
kinder kinder, mušė
ji mažą skardinį būgnelį, kuprota neūžauga Grasso balsu
Kinder, kartojo jinai, vaikams kurie yra kinder rūšies, kaip reklaminis šūkis
kiaušinis, kurį atidaręs rasi siuprizą, neišvengiamą savo mirties liudijimą
3. Dar vienas tipas stovėjo prie knygyno ištiesęs tuščią savo kaukolę
maitinkis išmintimi, patariau jam
Knygos labai maistingos, visi, kurie ryja knygas, bus
pakviesti prie Viešpaties stalo
Ir nedaviau, nė vienam nedaviau išmaldos

Taigi
tamsus žmogus, vulgarus primityvas, žmogbeždžionė
galvijas, pusprotis, galvažudys, melagis, vagis, paleistuvis
idiotas nubudo manyje, pakėlė
galvą, iššiepė savo negražią
burną, pasišiaušė instinktais
pamaitinau jį pigiausia pica su sūriu ir
saliamio dešra, tiesiog gatvėje, taukšint
pneumatiniam kūjui, - kiekvieną akimirką kas nors
grindžia dugną savo pragarui

tris kartus nedaviau išmaldos, todėl
vakare, manau, jis, tamsusis
šlykštynė mano viduje, nusipelnė
pačios prabangiausios kekšės, kokią tik išgalės
parūpinti viešbučio personalas ir mano
taurioji, šviesioji
išmintingoji, gailestingoji pusė


2007 09 06, Berlynas
...

staiga atsiveria lentynos ir įeina berniukas . . .
Kornelijus P.
Sėdėjau bibliotekos skaitykloj, didelėj salėj
prie milžiniško stalo, visiškai vienas, mano
kaukolės taurė buvo sklidina
šimtą metų išlaikyto informacijos
vyno, svaigau ir atrodė, kartu su manim
svaigsta netgi ilgi šešėliai, krentantys nuo kėdžių
atkalčių

Vėliau, jau į pavakarę prie manęs priėjo niekad
Anksčiau nematytas vyras juodais drabužiais
Pasisakė esąs prekiautojas, truputį greblavo
tardamas raidę „r"

Siūlė pirkti laikrodį, 1908 metų gamybos, pone, sakė
vyras, nesigailėsit
„Solo" kišeniniai paauksuoti laikrodžiai su grandinėle -
pats geriausias
šių metų pasirinkimas, kiekviena jūsų minutė
bus aukso vertės, o
ir aš, pone, - tariant
šiuos žodžius vyriškio balse pasigirdo
patetiškos gaidelės, - turėsiu
ką atsiminti, kai
1943 metais mane, pagyvenusį trijų vaikų
tėvą, nuogą, be
jokios kišenėlės
kišeniniam laikrodžiui, varys į dujų kamerą
...

suddenly the shelves opened and a boy came in . . .
Kornelijus P.
I was sitting in the library reading room, the great hall
by a huge table, absolutely alone, my
skull's goblet brimming
with the wine of information aged a hundred years
my head spun from it, as did
the long shadows
falling from the chairs'
backrests

Later, in the evening, a man I'd never
seen before, dressed in black, approached me
he said he was a salesman, burring a little,
the "r" sounds a jumping cog in his throat

He offered me a watch, made in 1908, Sir, he said
you won't regret it,
"Solo" gilded pocket watches with chain -
the very best
this year's pick, every one of your minutes will be solid
gold, even to me Sir, saying these words the man's voice
took on a pathetic tone - I will have something
to remember
when in 1943, me, an aged
father of three, naked, without even
a little pocket
for a pocket watch, they'll herd me
into the gas chamber
...

stovėjau viešbučio lange
šviesos žuvėdra trenkėsi
staiga į stiklą
plėšriai pražiojus snapą
lyg būčiau
gabalas pašvinkusios žuvies
...

I stood at the hotel window
a gull of light suddenly
struck the glass
wide-open beak
as though I was
a piece of foul fish
...

Jėzaus K. tėvas grįždavo
girtas namo
ir mušdavo sūnų sunkia
sidabro taure
per nuolankiai nuleistą galvą
šaukdavo, aš tau paradosiu, kas
čia šeimininkas, kas čia pasaulio
valdovas, aš tau parodysiu, ir tvodavo
kiek tik turi jėgų
nepaisydamas vaiko ašarų
ir maldavimų
tėve atitolink šią taurę
...

Jesus C.'s father would come home
drunk
and would hit his son with a heavy
silver goblet
across his obediently lowered head
shouting, I'll show you who is
the boss here, who is the ruler
of the world, I'll show you, and struck
with all his strength
paying no heed to the child's tears
and entreaties
father put down this goblet
...

Prie ritualinių paslaugų rūmų stovi automobilis
pravirom durim, vyras, galbūt apie keturiasdešimt, su šluotele
rankoje šluoja iš krovininio salono nubyrėjusius
vainikų lapus, eglių spyglius
gėlių žiedlapius, mosuoja energingai, stengdamasis
užgriebti ir tas
atmosferos daleles, kurios prisisunkę paskutinį
sykį pasivažinėjusio
lavono kvapo.

Paskui jis važiuos namo, veš vaikus į zoologijos sodą
arba prisikraus vaisių ir daržovių didmeninėje parduotuvėje
miesto pakraštyje, susidės darbo įrankius, tuščius
į supirktuvę vežamus alaus butelius, o paskui
vėl šlavinės, prasidaręs duris.

Lipau į kalną, galvodamas apie šluotą
ir šiukšles, - juk visuomet egzistuos
ir viena, ir kita, būsime šluota, ir būsime
šiukšlės, net jeigu gyventume nepiktindami
Viešpaties gailestingumo, -
prisiminiau amerikiečio Randallo Jarrelo eilėraštį
patikusį Radauskui:
iš bombonešio bokštelio vandens žarna
išplaunami šaulio likučiai
...

By the centre for ritual services stands an automobile
doors open, a man, perhaps about forty, with a little broom
in his hand sweeps away vine leaves,
pine needles, flower petals
fallen from truck beds, waves energetically trying
to also rake away all the
parts of the atmosphere that are full of the smell
of the last driven-around
corpse.

Later he will drive home, take his children to the zoo
or load up on fruits and vegetables at the wholesale store
on the edge of the city, he will put away his work tools, empty
beer bottles to be driven to the bottle buyers, and later
will sweep again, having slightly opened the door.

I climbed up the hill thinking about the broom
and garbage - you see, both one and the other
will always exist, we will be the broom and we will be
the garbage, even if we lived without ever arousing
God's compassion -
remembered a poem by the American Randall Jarrell
that Radauskas liked:
a gunner's remains
washed from the turret with a water hose
...

su motina
kartu su motina

žengiau į požemius
į rūsį raugtų agurkų

statinėj sudrumstusi vandenį
pelėsiais apėjusį skystį
motina sakė

ale šaltas vanduo
šaltas vanduo sakiau aš

ir iš kur šitoks šaltis
toks šaltis kad atima ranką

gal iš tamsos
iš nakties ar iš žemės

iš žemės

po žeme bus šalčia
...

Mother
with Mother

we went underground
into the cellar for pickles

the water in the barrel was murky
liquid covered with mold
Mother said

Ah, but the water's cold
the water's cold I repeated

and where does this cold come from
so cold my arm loses feeling

maybe from the dark
from night or from the ground

from the ground

beneath the ground it will be even colder
...

Taigi
tamsus žmogus, vulgarus primityvas, žmogbeždžionė
galvijas, pusprotis, galvažudys, melagis, vagis, paleistuvis
idiotas nubudo manyje, pakėlė
galvą, iššiepė savo negražią
burną, pasišiaušė instinktais
pamaitinau jį pigiausia pica su sūriu ir
saliamio dešra, tiesiog gatvėje, taukšint
pneumatiniam kūjui, - kiekvieną akimirką kas nors
grindžia dugną savo pragarui

tris kartus nedaviau išmaldos, todėl
vakare, manau, jis, tamsusis
šlykštynė mano viduje, nusipelnė
pačios prabangiausios kekšės, kokią tik išgalės
parūpinti viešbučio personalas ir mano
taurioji, šviesioji
išmintingoji, gailestingoji pusė

2007 09 06, Berlynas
...

Vos nubudęs supratau, kad esu išmestas iš poetinių interesų lauko
vaikštau aplink aukštą įkvėpimo ir idealų sieną
niekas negirdi mano balso
ten, viduje, aklas Homeras masturbuojasi svajodamas apie kekšę Eleną
Achilas aprauda meilužį Patroklą
šluba, ūsuota, svogūnais trenkianti Sapfo čiulpia pimpalą
jaunam jūreiviui, o jam išvykus, ima
iš nevilties tvirkinti pluksnaakes mergaites
siaurose Aleksandrijos gatvelėse Kavafis medžioja transvestitus, nesulaukęs
barbarų atsiduoda pirmam
pasitaikiusiam asilų varovui
Li Po girtauja su Omaru, nesaikingai vartodami pilnaties šviesą
Edgaras Po nekrofiliškai apsimetinėja mirusiom varnom
Eliotas mėgina savo seniokišką sėklą ištrėkšti į nevaisingą žemę
o Poundas kalėjime bučiuoja šikną žagarų imperatoriui Musoliniui
supratau, kad siaubingai norėčiau daryti tą patį -
ištvirkauti metaforų glėbyje
dulkintis su vestalėmis metonimijomis
atsiduočiau netgi homoseksualiems santykiams su palyginimais, nors
niekad nemėgau jų taip, kaip garbino Raineris Maria, austrų
hermafroditas, vyras, rašantis eiles moteriai, kuri gyvena
jame pačiame, poetas, sugebėjęs
užkalbėti dantis pačiam Dievui
noriu, bet negaliu, nes manęs neįleidžia, negirdi mano balso
net jei rėkčiau, kad įminiau Šekspyro mįslę, kad žinau, kieno
vardu prisidengęs Bibliją kūrė Jahvė
esu tik šešėlis, sėdžiu prie Hado vartų kartu su pasipūtėliu Ulisu
ir pasakoju savo nuoskaudas viskam abejingai tėvo šmėklai
kuri kartas nuo karto gūsteli į mane pelenų vėju
ir šnabžda
sūnau, užuot kalbėjęs nesąmones, įpilk man nors lašą gyvybės
baisiai troškina šitoj
sušiktoj amžinybės skylėj
...

Tu tiek puikavaisi savo pergalėmis, kad
užmiršai, jog šiame pasaulyje reikia mokytis ne
laimėti, o pralaimėti

Štai ir dabar guli prispaustas akmens
kurį tau pastatė niekingi šiknalaižiai, kurį tau užritino
įskaudintos meilužės ar paprasčiausiai įsmeigė į krūtinę
viskam abejingas laikas

Kartais tavęs neapkenčiau, kartais labai ilgėjausi
motinai buvai neišsipildžiusi meilė
man - niekados neužgyjantys paauglystės sapnai

Kol kovojai su savo girtos sąmonės pagimdytais
polifemais ir gulinėjai su besaikio gašlumo
sukurtomis burtininkėmis skilomis ir charibdėmis
tavo paties sieloje užaugo milžiniška tuštumos tvirtovė

Tu niekada netikėjai, kad
pasaulyje yra kas nors tvirtesnio, nei šturmuojamo
miesto sienos, - kūnas, kurį reikia paimti bet kokia kaina

Dabar, prie tavo kapo, galiu tau pasakyti - be reikalo
palikai mane gyvą prie šio pasaulio sienų

Tai aš tau sakau, tavo sūnus, tavo paties sukurtas
Trojos arklys, - be jokios klastos, teisėtai
įsigausiu į tavo atminimo miestą, į tavo
šlovingo gyvenimo muziejų ir kiaulės kojomis
trypsiu tavo laimėjimus ir atversiu vartus menkystei
degradavimui ir ugningai paniekai
ir sugriausiu iki būties pamatų
...

You paraded about your victories so much that
you forgot that in this world you don't have to learn
to win, but to lose

And now you lie under this rock, here,
that those treacherous asslickers erected for you, rolled
on top of you by your hurt lovers and quite simply stabbed into your heart
by all indifferent time

Sometimes I hated you, sometimes I yearned for you deeply
to your mother you were an unrequited love
to me - unhealed teenage dreams

While you fought with the Polyphemuses birthed by
your drunken consciousness and laid with immodest sensuality
in sorcerer-conjured holes and with Charybdises
a fortress of colossal emptiness grew in your soul

You never believed that
in the world there is something stronger than storming
city walls - a body that needs be taken at any cost

Now, by your grave, I can tell you - it is without reason
you left me alive by the walls of this world

I am saying this as your son, a Trojan horse
of your own creation - without any perfidy, I will rightfully
penetrate your memorial city, enter your
glorious life's museum and with pig's feet
will trample your victories and open the gates to squalor
degradation and fiery scorn
will destroy it to the foundations of existence
...

Mano batai tušti, ėhė, tušti mano batai
matyti balti druskos dryžiai ant įtrūkusios odos

o kelnės, mano kelnės visiškai tuščios
kur vyriškumas, kur žemės trauka, verčianti
klupti prieš moterį
klešnės sukasi neapčiuopiamos kaip
pustomo smėlio kolonos

ir švarkas, ir švarkas visiškai
tuščias, rankovių nuleistos vėliavos
plakasi per išverstas kišenes, nieko
ir ten jau visiškai nieko

kaklaraištis kadaruoja ore
o, ne, po velnių, o ne, niekada
neryšėjau kaklaraiščio, man užteko
ir savo minčių, kurios smaugtų

vis dėlto, ten, kur būta manęs -
tuščia, visiškai tuščia
drabužiai, namai, pinigai
knygos, draugai, - nuo visų
pamažu nusitrina mano pėdsakas

dar matau, dar paskutinį sykį man leista:
kažkas paskubom kemša senus laikraščius
į tuščius mano batus, kad nosys
per šermenis nebūtų subliuškę

senus laikraščius
su mano tuščia atmintim
...