Vis арie Lyvą galvojant Poem by Paul-Eerik Rummo

1
O gal - jo nebuvo visai?!
Gal tik sniegas
į ežerą krito
ir snaigės
vandeniu
virto
ir viskas
paskui
sušalo?..

Speigas. Kažkas pokštelėjo
už alksnyno žaizdotos užtvaros
girioje. Kažkas nulūžo
po speiguotu dangum.

2
Iš tikrųjų - ar buvo jisai?
Buvo, buvo! - O, lyg paukščiukas beldžia
į širdį tarytum į lukštą.
Iš krūtinės išsprūsta jau balsas:
buvo, buvo šitoksai vyras,
kaip televizijos bokštas iškilo virš pelkių,
kaip kalnagūbris klonyje!

Ne ir ne, pakartoju ne sykį!
Vardan paprasčiausios eilinės dienos -
nereikia šio mito, šio garsaus ir didingo!
Juk jis - tai mes - tad nekurkime apie save
šio mito, šio garsaus ir didingo.

Juk jis - tai mes - mažas užšąlantis ežeras,
juk jis - tai mes - į vandenį sningančios snaigės.
Mažytis ežeras, kuris trokšta apsisaugot nuo šalčio,
apsaugot save ir apsaugoti girią aplinkui,
apsaugot pasaulį savo vienintelio veidrodžio prieglobsty.

Mes - vienas kūnas. Ežeras - girioje ir giria ežere.
Mes - vienas kūnas. Ežeras kyla sniegu, sniegas ežeru sminga
į žemę.

Ir daugiau nieko.
Pokštelėjo kažkas.
Girioje ar ežere? Medžio širdis? Ledo šarvas?

Tik nereikia šio mito, šio garsaus ir didingo,
čia po tylinčiu, gedulingai baltu,
speiguotu dangum.