Numetęs savo kruvinus lapus
ruduo dar demonstruoja nuogą kūną
ir srūva dideli lietaus lašai
randuotais jo raumenimis
dar medžių sausgyslėse krūpčioja jėga
dar tvinkčioja dangaus smilkiniuose
aistra ir ryžtas o tuo tarpu
žiema iškarsto patalus vėdintis
ir krinta iš dangaus lengvi pūkai
lyg žilos pleiskanos nuo rudenio galvos
This poem has not been translated into any other language yet.
I would like to translate this poem