ANTANAS A. JONYNAS

Wo Abendnebel ihr Haar
auf die Schleife des Flusses legen
da zählt eine Frau die Züge
die sie lange schon nicht mehr braucht
eine ausgespülte Leiche
beklagt die Seele des Totengräbers
wie ein kleines ängstliches Wesen
huscht der Stern übers Zinngewölbe

das Leben ist voller Wirklichkeit
wie ein Eimer voll Spänen und Jauche
aus dem Brunnen blickt Charon heraus
mit den listigen Augen des Gauners
er hebt den Obolus auf von dem Boden
winkt böse ab: "Ich bin müde"
und unwirsch bricht die Seele des Totengräbers
in Tränen des Selbstmitleids aus
...

Там, где вечернего тумана
Повисли космы над излучиной,
Все поезда многовагонные
Считает женщина заученно.
Там над могильщика душой
Усопший плачет монотонно,
И за испуганной звездой
След тянется по небосклону.

Действительности удается
Заполнить все, что с нею рядом.
Харон глядит со дна колодца
Коварным и размытым взглядом.
Со дна он весла поднимает,
Устало машет и молчит.
От жалости к себе рыдает
Душа могильщика навзрыд.
...

Дзе туман над дугой ракі
рассыпае ўвечар валосьсе
лічыць дзеўчына цягнікі
што лічыць яшчэ засталося
і тапелец зь вязьніцы вады
зарыдаў па душы вазьніцы
і ня можа зорка жуды
ў алавянным небе спыніцца

рэчаіснасьць поўная дзён
як вядро да краёў памыяў
і глядзіць са студні Харон
усе вочы махлярствам выеў
падымае са дна абол
так стаміла служба ліхая
і душа вазьніцы праз боль
ад шкадобы сьлязьмі выбухае
...

Beveik Matisse'as: žydinčios gebenės
vešliai putoja sodriu gašlumu
voratinkliais apėję tuščios menės
prisiminimas klestinčių namų
kur traukdamas tabaką iš kišenės
ir prisikišęs pypkę ant kanapos
rūkydavo poetas žilas senis
kol kambarį užliejęs vyšnios kvapas
nunešdavo jaunystės praeitin
nors juodas vynas iš senų rūsių
iš prosenelių atsargų gausių
jau trenkė geležia pelėsiu ir mirtim
savęs gailėjos nekentė kitų
bent neapykantoj išlikdamas kūrėjas
- galbūt tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu

metalo mėlynumo juodos kuosos
po ąžuolais ryškiam auksiniam slėny
nelyg bažnytiniam paveiksle: artimuosius
palaidotus dar aname millenium
nusprūdusius į pragarmes sklerozės
nutvieskia retsykiais šviesa pagiežos
ligotu grožiu dvelkteli chaosas
tarp kiautų voverė tarp kaulų driežas
parketas pelenai šlepečių šliūžės
neatsakyti net neatplėšti laiškai
širdis tvarkoj tik su akim kažkaip
kažkaip nepatogus šiandien drabužis
tačiau šlykščiausia tarp visų daiktų
ta nuotrauka tave įsimylėjus
- galbūt ir taip tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu
...

Fast ein Matisse: der blühende Efeu
schäumt prächtig in üppiger Geilheit
von Spinnweben überwucherte leere Säle
die Erinnerung an das gedeihende Haus
wo den Tabak aus der Tasche ziehend
und seine Pfeife stopfend auf dem Kanapee
der Dichter ein grauer Alter rauchte
bis der Kirschengeruch das Zimmer überschwemmte
und vergangene Jugend trug
obwohl der schwarze Wein aus alten Kellern
aus den reichen Vorräten der Vorväter
schon nach Eisen Schimmel und Tod schmeckte
sich selbst bedauerte er und hasste die andren
und blieb wenigstens in seinem Hass der Schöpfer
- doch vielleicht ja doch bei genauerem Hinsehn
ist es dein Bild und darin bist nur du

metallblaue schwarze Dohlen
unter Eichen in einem klaren goldenen Tal
einem Kirchenbild gleich: die Angehörigen
noch im letzten Millenium bestattet
hinuntergestürzt in die Abgründe der Sklerose
erhellt ab und zu das Licht der Unmut
mit krankhafter Schönheit weht leicht das Chaos
zwischen den Schalen das Eichhörnchen zwischen den Knochen die Eidechse
Parkett und Asche und Spuren der schlurfenden Hausschuhe
Briefe unbeantwortet gar nicht geöffnet
das Herz ist in Ordnung nur die Augen irgendwie
irgendwie unbequem ist heute die Kleidung
doch am ekligsten von allen Dingen
ist dieses Photo in dich verliebt
- doch vielleicht ja doch bei genauerem Hinsehn
ist es dein Bild und darin bist nur du
...

Baltas ir žydras tinklas
viršum visos vokietijos
senatvišku tinguliu
dulkėtus kaulus apraizgęs
perku degalinėj žemėlapį
ir jūros kriauklelių mišinį
po saldžiojo meilės sprogimo
ant plento sutraiškytos bitės
oranžinės juodosios dėžės
...

Weißes und hellblaues Netz
über ganz Deutschland gebreitet
mit Trägheit des Alters
die staubigen Knochen umwickelt
ich kauf in der Tankstelle Landkarten
und eine Mischung von Meermuscheln
nach der süßen Explosion der Liebe
auf der Straße zerquetschte Bienen
die orangenen schwarzen Kisten
...

apeičiau ežerą kurio viduryje
pavargus tūkstantmečio saulė pasinėrus
kur dvylika šerkšnotų upeliūkščių
per naktį spindi kaip sidabro stipinai

trumpakojai driežai
šoka aplink miegantį akmenį
trumpakojai driežai
šoka aplink mėlyną akmenį

muša būgną Kūrėjas
muša būgną Valdovas

muša būgną Teisėjas
muša būgną Globėjas

aš kaip kregždė skraidau
molis mano burnoj
aš kaip kregždė skraidau
molis mano burnoj
...

Numetęs savo kruvinus lapus
ruduo dar demonstruoja nuogą kūną
ir srūva dideli lietaus lašai
randuotais jo raumenimis
dar medžių sausgyslėse krūpčioja jėga
dar tvinkčioja dangaus smilkiniuose
aistra ir ryžtas o tuo tarpu
žiema iškarsto patalus vėdintis
ir krinta iš dangaus lengvi pūkai
lyg žilos pleiskanos nuo rudenio galvos
...

Abgeworfen die blutigen Blätter
demonstriert der Herbst seinen nackten Körper
und große Regentropfen strömen
seine narbigen Muskeln hinunter
noch zuckt in den Sehnen der Bäume die Kraft
noch pocht in den Schläfen des Himmels
die Leidenschaft und der Wille inzwischen
hängt der Winter die Federbetten zum Lüften aus
und leichte Daunen fallen vom Himmel
wie graue Schuppen vom Kopf des Herbstes
...

Tėvui

Vis žemyn ir žemyn -
žemė nieko nežino - žievėtas -
tavo didelis delnas - klausimas -
liūdnas kvietimas - gal abejonė -
siauros vasaros tilto blakstienos -
kaip ašaros krenta
poetai

po tiltu po tiltu mirabo
tykiai sena tykiai celanas teka

ir nusineša meilę
ir kitus nematomus daiktus

tarsi žvynai žuvų
danguje debesys žėri ir plaukia
ir blyksi kaip skaičiai

lygiai trisdešimt metų man palikai
kad tavęs pasivyt negalėčiau

lygiai trisdešimt metų man palikai
kad galėčiau matyti
kaip persmelkia smegenis tavo erškėčiai

po tiltu po tiltu mirabo
tykiai sena tykiai celanas teka
...

Aš išėjau iš namų ir mano namai tušti
aš išėjau iš namų ir mano namai tušti
o taip, mano namai kitame pasaulio krašto

ten tarp lango stiklų ant vatos miega stiklo žaislai
ten tarp lango stiklų ant vatos miega stiklo žaislai
o ne, mano namai nebenori manęs įsileist

mano akys klajoja po priemiesčių pilkas gatves
mano akys klajoja po priemiesčių pilkas gatves
o taip, mano namai laukia sugrįžtant tavęs
...

Ich verließ mein Zuhaus und es ist jetzt zu Hause ganz leer
ich verließ mein Zuhaus und es ist jetzt zu Hause ganz leer
o ja, mein Zuhaus ist am anderen Ende der Welt

müde Glaskugeln schlafen dort auf der Watte zwischen Scheiben der Fenster
müde Glaskugeln schlafen dort auf der Watte zwischen Scheiben der Fenster
o nein, in mein leeres Zuhause gibt's schon für mich keinen Eingang

durch die griesgrauen Straßen der Vorstädte schwifen nun meine Augen
durch die griesgrauen Sraßen der Vorstädte schweifen nun meine Augen
o ja, auf deine Wiederkehr wartet mein leeres Zuhause
...

Ar dar seka mus išardyti radarai
ar stebi mūsų pėdas sniege
seniai nevalyti binoklių stiklai
ledo lytys nuo šalžio gūžiasi smėly
apie ką lekuoja per naktį
nebereikalingi tarnybiniai šunys
paneigdami kažkokį tvarumo dėsnį sušylam
atiduodami savo šilumą vienas kitam
kieti spinduliai traška ant sniego plutos
mes nespėsim į keltą kuris vėl
nugramzdins į žemyną
kodėl dabar tavo tokios mėlynos akys
ką jos išduoda kokios tai ligos spindesys
negesinkim šią naktį blyškios šviesos kambary
kai pabusiu matysiu tave užsimerkusią
besišypsančias tavo blakstienas
kur mums skubėti niekur mes nepabėgsim
visada liksim pasienio zonoj
nebijau tiksinčio laikrodžio
vis tiek mes esame laiko inkliuzai
...

Verfolgen uns noch demontierte radare
beobachten noch unsre spuren im schnee
lang nicht geputzte feldstecher
eisschollen ducken sich vor kälte im sand
und vorüber hecheln des nachts
ausgemusterte diensthunde
indem wir irgendein naturgesetz negieren
wärmen wir uns geben die wärme einer dem andern
harte strahlen prasseln auf die eiskruste
wir schaffen es nicht bis zur fähre die uns
zurückbringt in die tiefe des erdteils
warum sind deine augen jetzt so blau
was geben sie preis welcher krankheit glanz
loschen wir nicht das fahle licht im zimmer
erwach ich seh ich dich mit geschlossenen augen
deine lächelnden wimpern
wohin eilen nirgendwohin entfliehen wir
immer bleiben wir in der grenzzone
die tickende uhr fürchte ich nicht
ohnehin sind wir die inklusen der zeit
...

Ці слухае нас разабраны радар
ці сочаць нашы сьляды на сьнезе
даўно нячышчаным шклом біноклі
ад сьцюжы горбіцца лёд у пяску
пра што ўсю ноч высалапіўшы языкі
дыхаюць непатрэбныя ўжо аўчаркі
абвяргаючы закон захаваньня матэрыі
мы суграваем адно аднаго аддаем цеплыню
цьвёрды прамень б'ецца ў сьнежную шкарлупіну
мы не пасьпеем на той паром
што зноў нас пагрузіць на мацярык
чаму ў цябе такія сінія вочы
што ў іх схавана агонь якое хваробы
мы ўначы не пагасім сьвятла ў пакоі
калі прачнуся ўбачу твае вочы
заплюшчаныя ўсьмешку тваіх веек
няма куды сьпяшацца няма куды бяжаць
мы застанемся ў памежнай зоне
і не палохае нэрвовы цік гадзіньніка
бо мы застылі ў бурштыне часу
...

Alkanas tu valkatų svajonėmis
mieste mano mieste paranojinis
tu dosnus tu gailestingas protarpiais
savo kūdikiams nubudusiems beprotnamiuos

mieste tavo medžiai geria morfijų
nesuprantami jau man akordai jų
girdite dainavimą jų graudulį
ugnimis jie bėga paskui traukinį

jau nėra manęs ir tų iliuzijų
išblaškytų po platybes rusijų
mieste kokie gūdūs tavo gatvėse
kaukolėmis sugulantys akmenys

mes jau nieko šiam pasauly nepažįstame
niekas nebemoka būti Kristumi
mieste mano mieste paranojinis
tu žiaurus tu vis nuo mūsų tolinies
...

Hungrig bist du von Phantasien des Landstreichers
meine Stadt paranoide Stadt
du bist gütig hast Mitleid bisweilen
mit deinen Säuglingen die in den Irrenhäusern erwachen

o Stadt deine Bäume trinken vom Morphium
ich verstehe schon nicht mehr ihre Akkorde
hört ihr ihren bittren Gesang
mit Feuern laufen sie hinter dem Zug her

ich bin schon nicht mehr da und nicht diese Illusionen
verblasst in den russischen Ebenen
o Stadt wie finster sind in deinen Gassen
die Steine die liegen wie Schädel

wir kennen schon nichts mehr auf dieser Welt
keiner vermag es mehr Christus zu sein
meine Stadt paranoide Stadt
du bist rau du entfernst dich immer weiter von uns
...

Tarp baltu raudonu medziu
tarp baltu raudonu medziu
skrieja uzmirstos supuokles
plaikstos peleno plaukai
tai klajoja musu dvasios
nepasotinti fantomai
o ant kryziaus menesienoj
tu is apmaudo verki

nes lelijos jau nuvyto
nuzydejo musu dienos
graudu svaiguli pamirses
tarp sesiu lentu guli
tavo sujaukta gyvybe
balu pauksciai apraudojo
stovi motina ties kojom
stovi tevas prie galvos

nuo sermuksniu byra serksnas
byra dulkes nuo supuokliu
byra dulkes is knygeliu
kurias megdavai vartyt
fotografijos nervingai
pasityciodamos sypsos
tarsi senis su ramentais
vaiksto varnas kr-tine

nesa vejas vainikeli
nesa vejas vainikeli
virsum miesto gatviu nesa
pakabina ant sakos
sako apmaudas praeina
sako nerimas praeina
ilgesys praeina sako
bet mirtis jau nepraeis

Arcibaldai Arcibaldai
tu nekaltas nes laimingas
'uzia vejas kapinyne
saltas vakaras rudens'
tarp baltu raudonu medziu
tarp baltu raudonu medziu
skrieja uzmirstos supuokles
plaikstos peleno plaukai
...

Zwischen weißen roten Bäumen
zwischen weißen roten Bäumen
fliegen Schaukeln längst vergessen
flattern Aschenhaare
unser Geist irrt da umher
als ein ungesättigtes Phantom
und am Kreuz im Mondschein
weinst du voller Unmut

denn die Lilien sind schon welk
deine Tage sind verblüht
hast vergessen den bitteren Schwindel
zwischen sechs von diesen Brettern liegst du
um dein aufgewühltes Leben
führten Wasservögel Klage
da steht Mutter bei den Füßen
da steht Vater neben deinem Kopf

von den Ebereschen fällt der Reif
es fällt Staub herunter von den Schaukeln
es fällt Staub heraus von Büchern
wo du gerne hast geblättert
voller Schadenfreude lächeln
ganz nervös die Fotos
wie ein Alter mit den Krücken
geht der Rabe auf der Brust

und der Wind trägt einen Kranz
und der Wind trägt einen Kranz
trägt ihn über die Straßen der Stadt
hängt ihn auf an den Zweig
und man sagt die Ruhelosigkeit vergeht
und man sagt der Unmut vergeht
es vergeht die Sehnsucht so sagt man
doch der Tod vergeht schon nicht mehr

Archibaldas Archibaldas
du bist schuldlos weil du glücklich bist
„auf dem Friedhof pfeift der Wind
und so kalt ist dieser Abend im Herbst"
zwischen weißen roten Bäumen
zwischen weißen roten Bäumen
fliegen Schaukeln längst vergessen
flattern Aschenhaare
...