ANTANAS A. JONYNAS Poems

Wo Abendnebel ihr Haar
auf die Schleife des Flusses legen
da zählt eine Frau die Züge
die sie lange schon nicht mehr braucht
eine ausgespülte Leiche
beklagt die Seele des Totengräbers
wie ein kleines ängstliches Wesen
huscht der Stern übers Zinngewölbe

das Leben ist voller Wirklichkeit
wie ein Eimer voll Spänen und Jauche
aus dem Brunnen blickt Charon heraus
mit den listigen Augen des Gauners
er hebt den Obolus auf von dem Boden
winkt böse ab: "Ich bin müde"
und unwirsch bricht die Seele des Totengräbers
in Tränen des Selbstmitleids aus
...

Там, где вечернего тумана
Повисли космы над излучиной,
Все поезда многовагонные
Считает женщина заученно.
Там над могильщика душой
Усопший плачет монотонно,
И за испуганной звездой
След тянется по небосклону.

Действительности удается
Заполнить все, что с нею рядом.
Харон глядит со дна колодца
Коварным и размытым взглядом.
Со дна он весла поднимает,
Устало машет и молчит.
От жалости к себе рыдает
Душа могильщика навзрыд.
...

Дзе туман над дугой ракі
рассыпае ўвечар валосьсе
лічыць дзеўчына цягнікі
што лічыць яшчэ засталося
і тапелец зь вязьніцы вады
зарыдаў па душы вазьніцы
і ня можа зорка жуды
ў алавянным небе спыніцца

рэчаіснасьць поўная дзён
як вядро да краёў памыяў
і глядзіць са студні Харон
усе вочы махлярствам выеў
падымае са дна абол
так стаміла служба ліхая
і душа вазьніцы праз боль
ад шкадобы сьлязьмі выбухае
...

Beveik Matisse'as: žydinčios gebenės
vešliai putoja sodriu gašlumu
voratinkliais apėję tuščios menės
prisiminimas klestinčių namų
kur traukdamas tabaką iš kišenės
ir prisikišęs pypkę ant kanapos
rūkydavo poetas žilas senis
kol kambarį užliejęs vyšnios kvapas
nunešdavo jaunystės praeitin
nors juodas vynas iš senų rūsių
iš prosenelių atsargų gausių
jau trenkė geležia pelėsiu ir mirtim
savęs gailėjos nekentė kitų
bent neapykantoj išlikdamas kūrėjas
- galbūt tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu

metalo mėlynumo juodos kuosos
po ąžuolais ryškiam auksiniam slėny
nelyg bažnytiniam paveiksle: artimuosius
palaidotus dar aname millenium
nusprūdusius į pragarmes sklerozės
nutvieskia retsykiais šviesa pagiežos
ligotu grožiu dvelkteli chaosas
tarp kiautų voverė tarp kaulų driežas
parketas pelenai šlepečių šliūžės
neatsakyti net neatplėšti laiškai
širdis tvarkoj tik su akim kažkaip
kažkaip nepatogus šiandien drabužis
tačiau šlykščiausia tarp visų daiktų
ta nuotrauka tave įsimylėjus
- galbūt ir taip tačiau geriau įsižiūrėjus
portretas tavo ir jame tik tu
...

Fast ein Matisse: der blühende Efeu
schäumt prächtig in üppiger Geilheit
von Spinnweben überwucherte leere Säle
die Erinnerung an das gedeihende Haus
wo den Tabak aus der Tasche ziehend
und seine Pfeife stopfend auf dem Kanapee
der Dichter ein grauer Alter rauchte
bis der Kirschengeruch das Zimmer überschwemmte
und vergangene Jugend trug
obwohl der schwarze Wein aus alten Kellern
aus den reichen Vorräten der Vorväter
schon nach Eisen Schimmel und Tod schmeckte
sich selbst bedauerte er und hasste die andren
und blieb wenigstens in seinem Hass der Schöpfer
- doch vielleicht ja doch bei genauerem Hinsehn
ist es dein Bild und darin bist nur du

metallblaue schwarze Dohlen
unter Eichen in einem klaren goldenen Tal
einem Kirchenbild gleich: die Angehörigen
noch im letzten Millenium bestattet
hinuntergestürzt in die Abgründe der Sklerose
erhellt ab und zu das Licht der Unmut
mit krankhafter Schönheit weht leicht das Chaos
zwischen den Schalen das Eichhörnchen zwischen den Knochen die Eidechse
Parkett und Asche und Spuren der schlurfenden Hausschuhe
Briefe unbeantwortet gar nicht geöffnet
das Herz ist in Ordnung nur die Augen irgendwie
irgendwie unbequem ist heute die Kleidung
doch am ekligsten von allen Dingen
ist dieses Photo in dich verliebt
- doch vielleicht ja doch bei genauerem Hinsehn
ist es dein Bild und darin bist nur du
...

Baltas ir žydras tinklas
viršum visos vokietijos
senatvišku tinguliu
dulkėtus kaulus apraizgęs
perku degalinėj žemėlapį
ir jūros kriauklelių mišinį
po saldžiojo meilės sprogimo
ant plento sutraiškytos bitės
oranžinės juodosios dėžės
...

Weißes und hellblaues Netz
über ganz Deutschland gebreitet
mit Trägheit des Alters
die staubigen Knochen umwickelt
ich kauf in der Tankstelle Landkarten
und eine Mischung von Meermuscheln
nach der süßen Explosion der Liebe
auf der Straße zerquetschte Bienen
die orangenen schwarzen Kisten
...

apeičiau ežerą kurio viduryje
pavargus tūkstantmečio saulė pasinėrus
kur dvylika šerkšnotų upeliūkščių
per naktį spindi kaip sidabro stipinai

trumpakojai driežai
šoka aplink miegantį akmenį
trumpakojai driežai
šoka aplink mėlyną akmenį

muša būgną Kūrėjas
muša būgną Valdovas

muša būgną Teisėjas
muša būgną Globėjas

aš kaip kregždė skraidau
molis mano burnoj
aš kaip kregždė skraidau
molis mano burnoj
...

Numetęs savo kruvinus lapus
ruduo dar demonstruoja nuogą kūną
ir srūva dideli lietaus lašai
randuotais jo raumenimis
dar medžių sausgyslėse krūpčioja jėga
dar tvinkčioja dangaus smilkiniuose
aistra ir ryžtas o tuo tarpu
žiema iškarsto patalus vėdintis
ir krinta iš dangaus lengvi pūkai
lyg žilos pleiskanos nuo rudenio galvos
...

Abgeworfen die blutigen Blätter
demonstriert der Herbst seinen nackten Körper
und große Regentropfen strömen
seine narbigen Muskeln hinunter
noch zuckt in den Sehnen der Bäume die Kraft
noch pocht in den Schläfen des Himmels
die Leidenschaft und der Wille inzwischen
hängt der Winter die Federbetten zum Lüften aus
und leichte Daunen fallen vom Himmel
wie graue Schuppen vom Kopf des Herbstes
...