Dėvėti Poem by AIDAS MARČĖNAS

iš lopinėlių, iš skiaučių, iš senų karalysčių - dėvėčiau
juos ir dievėčiau - į dao tuštybę įmynęs
vėjo vėtytas niekas, jeigu iš ten žiūrėčiau -
nemo vulgaris, raiška, tartum kiáurymė rėčio,
bet jei pažiūrėtum iš čia - tuščio skrandžio kiaurỹmė

tą išreiškia dvirprasmiškas kirtis, įkirstas kur neįpratę
žodyje pamatyti - kirvis per kaklą karaliui,
nukirsdintas žodžio karalius karia poetą - katę
neprijaukinamą, vieną; prie pavadžio rišti suskatęs,
pririštas ir nelaimingas - pasivaikščioti išveda kalę

apeina mažąją mandalą - aplinkui vaikų darželį,
didžiąją kartais - tolimiausiam taške ties Saturnu
žino kur ta kakos, pasirenkant kitą kelią,
kaip geriausią blogybę - mane, vaizdinį per nevalią,
reflektuojantį mano protą, vapančią mano burną

aš! pasišiaušęs pasaulis iš įkvėpimo ir molio -
pro baltą erškėtrožės žiedą, pro ružavą, pro raudoną,
penktą valandą ryto, įpusėjus birželiui, iš guolio
išverstas kūnas, savaitę atjungtas nuo alkoholio,
trečią parą - nuo moters, gerą mėnesį - nuo telefono

beveik atsibudęs; du trečdaliai sapno ir vienas
trečdalis idioto - vėloka, tačiau kita vertus pats metas
susikurti vėl jauną save, pavasario vėją, purienas,
mirtį dvidešimt septynerių - kolei pienas
nenudžiūvo nuo tekstų, kuriems konstatuotinas diabetas

štai, atrodo, ir viskas, parėjom, o tai, kuo išliksim -
vien tik loginis kirtis, kažkur ties Saturnu padėtas
ligi vakaro, kai, vėl apsukę ratelį, užmigsim
ne Europos laiku, ir ne Azijos - taip ir tiksim
pasaulėliais menkais, Dieve mano, kokiais sudėvėtais