AIDAS MARČĖNAS Poems

- keli pasiūlymai Rojaus projektui -


prie krepšinio aikštelės, kurios
nebėra, įstrižai augantis
gluosnis, kurio nebėra

į kurį mes, kurių nebėra, vėl ir vėl
mėginam įsibėgėję užbėgti
kaip galim aukščiau

ir šiltose vasaros sutemose
šikšnosparniams
smingant

į dangun metamą akmenuką
sugrįžti kviečiantys
balsai mūsų motinų, dar

kiti akmenukai, prieš saulę
veik permatomos baltumos,
tie, kuriuos mėgom

krapštyti iš sienos
to blokinio namo krantinėje,
špatas
...

- einige vorschläge für das projekt Paradies -


am basketballplatz, den es nicht mehr
gibt, die weide, die quer wächst,
und es nicht mehr gibt

die wir, die es uns nicht mehr gibt, wieder
und wieder versuchen, mit anlauf hinauf
zu rennen, so hoch es nur geht

und da in warmen sommerdämmerungen
die fledermäuse
stoßen

auf ein zum himmel geworfenes steinchen
und die stimmen der mütter
uns nach hause rufen, noch

mehr steinchen, gegen die sonne
beinahe durchsichtig - so weiß,
wir kratzten sie gern

aus der wand
des plattenbaus am ufer,
spat
...

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa
su žurnalo autorių nuomone.


nors erekcijos nuomonė ir nesutampa su autoriaus nuomone,
nors birželis išsprūsta iš „duota" ir „rasti" ribų -
mato autoriaus akys - danguj išblaškytoj kariuomenėj
liūtas virsta į žiurkę - labai nepanašūs abu

bet ir debesio žiurkė pavirsta į dramblį - straubliu besiplaikstantį,
ir dramblys į kentaurą - vaizduotės daugiau nei garų!
šiaip jau - vien tik kliši avinėliai, lietuviškoj vaistinėj
pasverti cukrinukai - išspręsta; čia viskas tvaru
...

Die Meinung der Redaktion der Zeitschrift entspricht nicht unbedingt
der Meinung der Autoren.


obwohl sich die meinung des autors von der meinung der erektion unterscheidet,
obwohl der juni die grenzen von „geben" und „finden" verwischt,
sehen die augen des autors - in der am himmel verstreuten streitmacht
wird ein löwe zur ratte, und beide ähneln sich überhaupt nicht

doch auch die wolkenratte wird zum elefanten - sein rüssel gebogen,
der elefant zum zentauren - mehr bilder als dampf!
tatsächlich - nur lahme lämmchen und zuckerwerk, abgewogen
in litauens apotheken - ist längst entschieden, hier hat alles bestand
...

horizontalę kerta vertikalė,
gyvybę mano - vasaros banga
žodyno šukių potvyniu, detalėm
iš laikrodžių, kurie dėsningai malė
su išdidžia Bethoveno jėga

lyg išretėjęs Alpių oras
kažkoks mažoriškas minoras
į naktį plūsteli, tiesa
tragedijoj - fleita ir choras,
komedijoj - trūnėsiai ir mėsa

nei tragiška, nei komiška, tik pinklės
bergždžios senatvės operos, savos
nemokant rolės, kai beginklis
esi kaiptuščias kryžius ant kalvos

nei Kristaus, nei plėšiko, nei idėjų,
vien tik žinia, kad sendamas kvailėji,
tik muzika - tyra ir banali

teatras, tuštuma, kur nuaidėjo
fortissimo, akordas Atpirkėjui -
nėra ką kalti, bet vis tiek kali
...

die horizontale gekreuzt vertikal,
wie eine sommerwelle ist mein leben
mit einer flut von rufen aus der sprache,
und resten von uhren, sie mahlten stetig
mit Beethovens wunderbarer gewalt

wie dünne luft in den höhen
der Alpen verströmt ein moll
in dur in der nacht, der tragödie
wahrheit sind chor und flöte,
der komödie - fleisch und verfall

nicht tragisch, nicht komisch, nur nutzlos,
die oper des alterns, und allzu schwer
fällt die eigene rolle, du bist schutzlos
wie das unbeschriebene kreuz auf dem berg

kein Christus, kein räuber, keine ideen,
nur die gewissheit, das altern macht blöde,
und nur die musik - banal und trist

theater, leere, wo das fortissimo verklang,
ein akkord für den Heiland,
nichts bleibt zu sagen, trotzdem - du sprichst
...

jei viskas tik iš kūno
jei niekas čia nesėjo
kokia prasmė iš vėjo
ir girgždančių malūnų

o malta buvo ženkliai
išvinguriuota oriai
ir skamba skamba kankliai
- skambėti nebenorim

ir žvilga aukso vilna
aprietus tylų ačiū
galva pilna gyvačių
o buvo paukščių pilna
...

wenn körper alles sind
und niemand, der hier sät
was ist der sinn des winds
der mühle, die sich dreht

doch reichlich ward gemahlen
und ernst verziert mit kringeln
und zithern schallen hallen:
wir wollen nicht mehr klingen

und golden schimmert wolle
umsäumt von stillem dank
der kopf ist voller schlangen
und war von vögeln voll
...

Gorkio gatvėj ruduo.
Iš Antakalnio lapais ateita
paklausyti, kaip groja
keli užsiciklinę hipiai
„Cepelinų" baladę
gitarom, aguonom ir fleitom,
kyla laiptais į dangų
nuo pavergto proto nulipę.

Gero vėjo, sudie!
Man labiau prie širdies tas italas.
Pusę kelio nuėjęs
pasiklysiu gatvelėse geto.
Įsižiebia šviesa.
Vakarėja, skaidrėja ir šąla.
Myliu Vilnių, nes jis
išskaptuoja iš stuobrio poetą.

Laiko upė talpi.
Šiandien gal ir talpesnę sukurčiau
banalybę, kokios
joks estetas balsu neištartų:
vis daugiau praeities
Kastanedai arba Krišnamurčiui -
švento Jono ūksmėj.
Tarp Aušros ir Saulėlydžio vartų

suliepsnoti ir mirti.
Nužengt iš „Ledainės" į „Vaivą" -
dešimt žingsnių. Pareiti,
sugrįžti, kad juos nugalėtum.
Gal tik valtim Charono
Rimbaud nusigėrusį laivą
vieną naktį, labai
panorėjęs, pavyti galėtum.

Neįmanoma čia.
Ten įmanoma viskas - ar verta?
Štai skyrybų byla -
kelios knygos, odoj įrašytos.
Neužmiršiu tavęs.
Valties irklas per valandas kerta.
Raibuliuoja bangelėmis
auštantis ryto granitas.

Gorkio gatvėj ruduo,
nusidėjusi mano jaunyste,
gražią galvą iškėlus
aukštai viršum mūšio nugroto.
Tau - baltieji arkliai,
man - dalis prarastos karalystės.
Išsiskyrėm, ir tiek.
Lik sveika, išsikraustyk iš proto.
...

iš lopinėlių, iš skiaučių, iš senų karalysčių - dėvėčiau
juos ir dievėčiau - į dao tuštybę įmynęs
vėjo vėtytas niekas, jeigu iš ten žiūrėčiau -
nemo vulgaris, raiška, tartum kiáurymė rėčio,
bet jei pažiūrėtum iš čia - tuščio skrandžio kiaurỹmė

tą išreiškia dvirprasmiškas kirtis, įkirstas kur neįpratę
žodyje pamatyti - kirvis per kaklą karaliui,
nukirsdintas žodžio karalius karia poetą - katę
neprijaukinamą, vieną; prie pavadžio rišti suskatęs,
pririštas ir nelaimingas - pasivaikščioti išveda kalę

apeina mažąją mandalą - aplinkui vaikų darželį,
didžiąją kartais - tolimiausiam taške ties Saturnu
žino kur ta kakos, pasirenkant kitą kelią,
kaip geriausią blogybę - mane, vaizdinį per nevalią,
reflektuojantį mano protą, vapančią mano burną

aš! pasišiaušęs pasaulis iš įkvėpimo ir molio -
pro baltą erškėtrožės žiedą, pro ružavą, pro raudoną,
penktą valandą ryto, įpusėjus birželiui, iš guolio
išverstas kūnas, savaitę atjungtas nuo alkoholio,
trečią parą - nuo moters, gerą mėnesį - nuo telefono

beveik atsibudęs; du trečdaliai sapno ir vienas
trečdalis idioto - vėloka, tačiau kita vertus pats metas
susikurti vėl jauną save, pavasario vėją, purienas,
mirtį dvidešimt septynerių - kolei pienas
nenudžiūvo nuo tekstų, kuriems konstatuotinas diabetas

štai, atrodo, ir viskas, parėjom, o tai, kuo išliksim -
vien tik loginis kirtis, kažkur ties Saturnu padėtas
ligi vakaro, kai, vėl apsukę ratelį, užmigsim
ne Europos laiku, ir ne Azijos - taip ir tiksim
pasaulėliais menkais, Dieve mano, kokiais sudėvėtais
...