Hamleto dainos Poem by Paul-Eerik Rummo

1
Slūgsta jūra. Grįžta atgalios.
Putų pėdos potvynio keliuos.

Ar girdi... kas vogčiomis antai
sėlina šnarėdamas piktai?

Drauge mano, tai aštri žolė.
Debesis kaip siena netolies.

Vaiko verksmą išgirstu šalia,
jam rankas sukruvino žolė,

ir matau įsimylėjėlius basus
bėgančius; jiems nieko nebaisu,

nebaisu, kai gyslom - vėjo vynas. - - -
Vėl aštri žolė vaidentis ima.

Baimintis paliauk. Nusiramink,
jokio vaiko verkiančio aplink,

mes prie jūros nebasi abu.
Argi sielvartausime abu?

Aštrios žolės šiurkščiai sušnarės.
Tie, kas likti kūdikiais norės

ir tikėt, jog viesulas kraupus
niekada jų meilės neužpūs, -

šį akimirksnį su manimi,
jų pavojai man nesvetimi,

šį akimirksnį dangus pavirs žeme,
šį akimirksnį sakau sau: ne,

negaliu dvejoti, kai turiu
blogį tučtuojau paverst gėriu. - - -

Drauge mano, tai aštri žolė.
Debesis kaip siena netolies.

Putu pėdos potvynio keliuos.
Slūgsta jūra. Grįžta atgalios.

2
Taip, būti, būti, būtinai ištverti
(Ak, tiktai prieglobsčio vienintelio, kur glaustum galva!)

iš abejonių ir bukybės dėklų (Ak, tiktai prieglobsčio vienintelio, kur glaustum galva!)

ištraukti kalaviją, kai niekšybė (Ak, tiktai prieglobsčio vienintelio, kur glaustum galva!)

vaikystės mano vaikiškus sapnus
(Ak, tiktai prieglobsčio vienintelio, kur glaustum galva!)
dumble nusivylimų paskandint grasina.

Taip, būti, būti ir drauge žinoti,
jog mūs gyvenimas ne vien tiktai grumtynės,
žinot, jog tas, kursai ateis, pranoks
mane ir mano priešininkus. Taip, būti ir drauge galvoti
apie negimusius vaikus, kurių krykštimas
mūs abiejų kalavijus sutrupins.
Taip, būti, būti, būti ir galvoti
dar apie tuos, kurių vardų nežino niekas.

Ak, tiktai prieglobsčio vienintelio, kur glaustum galva!
Tiktai prieglobsčio vienintelio, kur glaustum galva!!