KURAPKOS PRIEMIESČIO KARJERUOS Poem by SIGITAS GEDA

Viena kurapka brangiau net už žmogų.
Nesgi kas yr tasai, kuris šauna?
Kurapkos nemoka iššauti.
Jų posparnės perlamutrinio drugio spalvos.
Arba peledės.
Saulėj išnokusių smilgų.
Akmens.

Pilko akmens, kuris protarpiais žaižaruoja.
Ypač pakėlus sparnus.
Kaip pilkos moterų akys.

Pilka poezija, ir viskas pilka, kas tik gražu.
O negražu? - negražu irgi pilka, jei prisiminsime kančią.
Pilka juk kančia, viskas pilka, kol pasirodo tik spalvos.
Spalvos - tik blyksniai pašviesinti mūsų tikrovei.
Ypač akmeniui, sekmą dieną gulint žvyryne.
Tu stovi, praskleidusi atsegiotą suknelę.
Ji irgi pilka.
Tu irgi perekšlė vištelė iš priemiesčio, pilko žvyryno.
Tu irgi bijai, kad nušaus kas.
Bijodama - trokšti.
To blyksnio prakeikto, šviesos,kuri smogia per vyzdį.
Mes paniškai bijom tamsos.
Išsiplečia akys - žvėriuko.
Prarydamos tamsą.
Ir sublizga ten dviliežuviai paukščių takai.
Palaidota dievo žydrynė.
Troškimas sugrįžti į tamsą.
Per ją - spindulingą - ligi pat šerdies, spirito mėlynu liežuviu.
Ligi mirties.
Prieš iššaunant.
Paskui jau kitokia erdvė.
Numirusių arba - gyvųjų.
Ją paukščiai sapnuoja ir žolės.
Sapnuoja pilka kurapka, pasirinkusi pilkąją spalvą.
Ir pilkus sparnus.
„O kurapka,kur tu skrist pasikėlei virš mirusių upės…"
Taip graikai giedojo ir gieda.
Jiems metai neturi prasmės.
Neturi prasmės nei erdvė, nei laikas.
Vien amžinas pilkas giedojimas.
Ir tavo suknelė pilka.
Ir priemiesčio pilkas karjeras.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ir ūmai nebaisu jokio šautuvo.