Tas namas, kuriame gimiau] Poem by Paul-Eerik Rummo

— Tas namas, kuriame gimiau —
į vandenį nugrimzdęs batiskafas
su dūmų tįsančia virve.

Tiesiog į tolimos praeities miestą.
Gal Atlantidą? Dioskuriją? Paskendę pilys ir bažnyčios:
varpų gaudimas atsiliepia visiškai arti —
seniai seniai jau viskas prasidėjo.

Namai koralų kupromis apaugo.

Šaligatviais žuvelės zuja, krutina žiaunas.
Ropoja tyliai brontozaurai, rimti, užsiėmę.
Šen bei ten nuošaliam kampely viena kita
suluošinta kriauklė bando perlą sukurti.

Daug ko čionai apstu, o ypač saulės:
galybės dygiaodžių jūrsaulių šviesoj
gyvenimas povandeninis plaukia.

Dūmas — mano virkštelė, kartuvių virvė,
kartais vingrus ir paslankus, tačiau ir vėl
išsitempia lyg kviesdamas.