ŠULINY Poem by ANTANAS A. JONYNAS

Kur vakaro miglos plaukus
virš upės vingio išdraiko
skaičiuoja moteris traukinius
kurių jai seniai nebereikia
aprauda duobkasio sielą
numirėlio kūnas išplautas
žvaigždė kaip baugštus padarėlis
nubėga per alavo skliautą

gyvenimas pilnas tikrovės
kaip kibiras šiekštų ir srutų
iš šulinio žvelgia Charonas
klastingomis sukčiaus akutėm
nuo dugno obolą pakėlęs
numoja piktai: "pailsau"
ir apmaudu duobkasio siela
pravirksta iš gailesčio sau