VĖL IR VĖL IR VĖL IR VĖL IR VĖL Poem by Paul-Eerik Rummo

VĖL IR VĖL IR VĖL IR VĖL IR VĖL
Vos tiktai sumerkiu akis
vėl visa iš naujo kartojas
ką papasakojo bitininkas
apie dvidešimt penkis
avilius
kurie sudegė
Čia neišgalvota istorija
Čia iš tikro miręs bitynas

Tai ne eilėraštis. Eilėrašty turi išryškėti tema. Aš ilgai laukiau,
bet ji neryškėja ir neryškėja,— ir daugiau nebegaliu. Tai ne
eilėraštis. Eilėraštyje skaitytojas ieško potekstės, paslėptos minties,
simbolių. O čia jų nėra. Tai ne eilėraštis —

tai grėbliai ugnies dantimis
kurie viržius sugrėbs ir pavers pelenais
tai pjūklas ugnies dantimis
tai pergraužtos avilio kojos
tirpstantys koriai
ir tai kad medus negesina ugnies
ir tai kad net ir medus užsidega
o bitės gelia įkaitusį orą
gelia orą
ir tai kad jos žūsta
Supas pilki peleniniai drugiai

Tąsyk sugrįš iš toli vienas žvalgas
kad pašoktų kitiems gerą žinią
jog atrado kažkur neregėtų gėlių

Ir aš visiškai nežinau
kaip jam šokti kad būtų aišku
kas įvyko
ir kaip atsakyti
kada jis paklaus
kam visa tai?