VOVERAITĖS Poem by Sigitas Parulskis

Tavo krūtys, kai išeini iš vonios
kambario - jeigu būčiau tikras poetas, sakyčiau -
iš alyvų giraitės - tavo krūtys panašios
į dvi voveraites, tupinčias ant šakos
rudi maži snukučiai vos pakreipti į šalis
jos žvalgosi iš aukštai, baugščios ir smalsios

jeigu būčiau poetas, sakyčiau, jog aistros liūtys
plūsteli į mano dubens slėnį, kai matau
voveraites, žvelgiančias
į mane kaip į viešpatį, bent jau kaip į fauną
na, mažų mažiausiai, kaip į seną ir
raišą satyrą

galingi geismo srautai teka žemyn,
iš smegenų debesų, per plaučių lapiją
per inkstų akmenis, šniokšdami kepenų rėvose
ir tuomet ten, giliausioje
slėnio oloje suveši, sulapoja
tvirtas kamienas, gyvybės skeptras, axis mundi
sakyčiau, jeigu būčiau poetas

dabar paprasčiausiai tiesiu rankas tavęs link, ir jaukūs
žvėreliai valgo ramiai iš mano
delnų
ir man sustangrėja, tik tiek