ŠLUOTELĖ Poem by Sigitas Parulskis

Prie ritualinių paslaugų rūmų stovi automobilis
pravirom durim, vyras, galbūt apie keturiasdešimt, su šluotele
rankoje šluoja iš krovininio salono nubyrėjusius
vainikų lapus, eglių spyglius
gėlių žiedlapius, mosuoja energingai, stengdamasis
užgriebti ir tas
atmosferos daleles, kurios prisisunkę paskutinį
sykį pasivažinėjusio
lavono kvapo.

Paskui jis važiuos namo, veš vaikus į zoologijos sodą
arba prisikraus vaisių ir daržovių didmeninėje parduotuvėje
miesto pakraštyje, susidės darbo įrankius, tuščius
į supirktuvę vežamus alaus butelius, o paskui
vėl šlavinės, prasidaręs duris.

Lipau į kalną, galvodamas apie šluotą
ir šiukšles, - juk visuomet egzistuos
ir viena, ir kita, būsime šluota, ir būsime
šiukšlės, net jeigu gyventume nepiktindami
Viešpaties gailestingumo, -
prisiminiau amerikiečio Randallo Jarrelo eilėraštį
patikusį Radauskui:
iš bombonešio bokštelio vandens žarna
išplaunami šaulio likučiai