Anapus sąsiaurio Poem by TOMAS VENCLOVA

Senų atlantų dumblina spalva,
lombardas, Kodak, Tavola, Elvora,
tačiau įkvėpęs varginantį orą
nebejunti, kaip sukasi galva,
kaip iš po kojų slystanti dirva
palenkia skliauto perskeltą ąsotį,
ir tenka atsilošti ir sustoti,
nes ši rusvų kalvagūbrių banda,

pikti brūzgynai, skardžiai debesuoti
tavęs nesitikėjo niekada.

Jiems nejauku, kada pro juos eini,
įbrėžęs savo vardą vandeny.
Jų neįtikins tavo išmintis.
Senamiesčio sklerotiška širdis
užakusiais arterijų lankais
ir trupančia aorta, nevienodai
pulsuodama, vis vien ilgiau gyvens
už tavąją. Tik jos klaidžiais takais
prieisi juosvą Hesperidžių sodą,

kur skardūs dangūs rymo ant skiemens
ir obuolys neperšviečia akmens.