TOMAS VENCLOVA Poems

When you open the door, everything falls into place—
the little ferry by the wharf, fir trees and thujas.
An old woman, feeding ducks, seems as old as Leni
Riefenstahl. At the base of the hill, chestnut trees, not yet in full bloom,
are younger—but probably as old as her films.
All is wet and bright. A hedgehog or God-knows-whose-soul
is rummaging in last year's leaves. Dead water and living water
fill the plain. The twins Celsius and Fahrenheit
are predicting spring weather—while a shadow obscures
the past (just like the present). The first serene weeks scour the bridges
in a peaceful corner of Europe between Wannsee and Potsdam—where
much has happened, but, probably, nothing more will.
For days we have been watching a ragged crow—in the garden,
sometimes on the roof. The ancients would have said her
stubbornness augurs something. Emerging from the wood's
depths, she lights on one antenna crossbar
then another, her surface bright as mercury
in a thermometer's glass. But these are fever marks
we are incapable of understanding. The beginning of agony?
The past does not enlighten us—but still, it attempts
to say something. Perhaps the crow knows more about us
and about history's dirt than we do ourselves.
Of what does she want to remind us? Of the black photos, the black headphones
of radio operators, black signatures under documents,
of the unarmed with their frozen pupils—of the prisoner's boot or the trunk
of the refugee? Probably not. We will remember this anyway,
though it won't make us any wiser. The bird signifies only stoicism
and patience. If you ask for them, your request will be granted.
...

Ankštokoj salėj plieskia aparatas.
Tik trys žiūrovai. Keturi, įskaitant
atvykėlį, pasiūliusį studentams
tą juostą. Pailgoj dėžutėj slypi
šalis, kur jo neatmena net akmens
ir juo labiau - bičiuliai. Kelios kalbos
nesutaria pasąmonėj. Vainikai,

veidai ir vėliavos pripildo drobę.
Nenuolanku ir šventiška. Užaugęs
valstybėje be švenčių - nesiryžta
žiūrėt į ekraną. Jis jau žino,
kas bus toliau: tamsokos šiltos dėmės
ir purvas. Jų negalima išskirti,
kaip raidžių ir ugnies, tiesos ir nieko.

Kaitra kamuoja koledžo miestelį.
Netekę nuovokos jazminai siaučia
skaldos takus ir prakaituotą pievą,
kur serijomis šaudo laistytuvas.
Atstumai plečiasi. Ateivis taria
kitam: „Bet viskas baigėsi laimingai" -
ir bando patikėti tuo, ką sako.
...

Ein enger Saal, vom Flackern des Projektors erfüllt.
Kaum drei Zuschauer. Vier, inklusive des Fremden,
Der von weit herkam und seine armen Studenten
Mit Filmen wie diesem quält. Der längliche Kasten
Zeichnet ein Land, wo nicht mal die Steine (geschweige
Die Freunde) sich seiner erinnern. Gewisse Sprachen
Können nie Ruhe geben im Unbewußten. Girlanden,

Visagen und Fahnen machen sich breit da im Dunkeln.
Festlich die Stimmung, euphorisch. Doch er, geboren
In einem freudlosen Staat, bringt es nicht über sich,
Brav auf die Leinwand zu starren. Er weiß ja,
Was dann kam: die Blutlachen, dunkel und warm,
All der Dreck. Ununterscheidbar sind sie, die Lettern
Vom Feuer - untrennbar wie Wahrheit und Nichts.

Gelähmt von der Hitze liegt es, das College-Städtchen.
Schläfrig säumt der Jasmin die vom Kies beschwerten,
Knirschenden Wege, die schwitzenden Wiesen,
Wo Rasensprenger im Takt ihre Salven verschießen.
Immer größer wird die Distanz. Ein Emigrant raunt
Dem anderen zu: „ Ist doch gutgegangen, nicht wahr -"
Und bemüht sich, zu glauben an das, was er da sagt.
...

En salonet' flagras filmaparato.
Nur tri spektantoj. Kvar, se konsideri
la alveninton, kiu la studentojn
regalas per ĉi film'. En kest' oblonga:
lando, kie eĉ ŝtonoj lin forgesis,
kaj des pli la amikoj. Certaj lingvoj
konfliktas en la subkonsci'. Florkronoj,

figuroj, flagoj la bildon plenigas.
Estas ribele, feste. Elkreskinta
en ŝtat' senfesta, li ne decidiĝas
rigardi la ekranon. Li jam scias
kio sekvos: mallumaj varm-makuloj
kaj koto. Ili ne plu distingeblas,
kiel liter' kaj fajr', ver' kaj nenio.

Somer' sufokas la student-urbeton.
En plena sven', jasmen' inunde kovras
padojn kun gruz' kaj herbejojn ŝvitantajn,
kie seriojn pafas akvumilo.
Distancoj kreskas. Enmigrint' adresas
alian: 'Tamen, elturniĝis bone' -
Kaj pene provas kredi sian diron.
...

Kai dumblino kanalo gelmėje
be atgarsio prasmenga varpo dūžis,
neišgiedrėjusiame danguje
sparnus mankština užsimerkęs gužas.
Jis klausosi, kaip ritasi vėsa
nuo papartyno į lelijos dagtį,
kaip atvirkščiu kraštovaizdžiu šviesa
lėtai teškena, panaši į naktį.

Drėgna dėmė žemyno vidury.
Čia susimokė bukas ir kaštonas,
kad neįžvelgtum smaigalio, kurį
į šerno gūbrį taiko Akteonas.
Neatpažįsta deivės palydos
sidabro dulkėm apsitraukęs takas,
ir laumžirgis nedrumsčia valandos,
ir santėmy negimsta zodiakas.

Nuščiūva irklai, stabteli širdis,
ir debesys, užtvindydami brastą,
prasiskiria, nelyginant būtis,
dalijama į nebūtį ir raštą.
...

Wenn am schlammigen Grund des Kanals
Der Glockenschlag für kein Echo mehr taugt,
Wärmt an den nördlichen Himmeln, den fahlen
Der Storch sich die Flügel, geschlossenen Augs.
Er lauscht, wie die Kühle vom Farnfächer dort
In den Docht einer Lilie hinübergleitet, er sinnt,
Wie das Licht, Zwilling der Nacht, vielerorts
In die falsch gespiegelte Landschaft rinnt.

Inmitten des Erdteils ein feuchter Fleck -
Hier hat die Buche sich der Kastanie verschworen,
Daß niemand im Dickicht den Speer entdeckt,
Wenn Aktäon den Rücken des Ebers durchbohrt.
Das Gefolge der Göttin: der Pfad, bedeckt
Mit silbernem Staub, hier erkennt er sie nicht.
Keine Stunde wird von Libellen erschreckt,
Nie geboren ein Tierkreis im Dämmerlicht.

Still liegen die Ruder, das Herz schläft ein,
Und bei der Furt dort die Wolken, vorüberdriftend,
Reißen mit einem Mal auf - genau wie das Sein,
Das in Nichtsein sich spaltet und Schrift.
...

Kiam en fundo de l'kanal' ŝlimplena
sonorilbato senresone sinkas,
cikoni' en ĉielo malserena
okulferme flugilojn vigle svingas.
Aŭskultas ĝi kiel ŝteliras glita
malvarm' el filikej' al meĉ' lilia,
kiel la lum' pejzaĝon renversitan
trafluas lante, al la nokt' simila.

Akvomakul' en mez' de kontinento.
Jen fago, kaŝtanuj' konspiri povas,
tiel ke l' Akteonan lancopinton,
celitan aprodorsen, vi ne trovas.
Eskorton de diino ne rekonas
la pado sub arĝentopolva lako,
tra l'horofluo eĉ libel' ne sonas,
krepuske ne naskiĝas zodiako.

Remil' ripozas, paŭzas nun la koro,
dum la vadejon nuboj supersidas
kaj traŝiriĝas, samkiel la esto,
kiu sin al neest' kaj skrib' dividas.
...

Senų atlantų dumblina spalva,
lombardas, Kodak, Tavola, Elvora,
tačiau įkvėpęs varginantį orą
nebejunti, kaip sukasi galva,
kaip iš po kojų slystanti dirva
palenkia skliauto perskeltą ąsotį,
ir tenka atsilošti ir sustoti,
nes ši rusvų kalvagūbrių banda,

pikti brūzgynai, skardžiai debesuoti
tavęs nesitikėjo niekada.

Jiems nejauku, kada pro juos eini,
įbrėžęs savo vardą vandeny.
Jų neįtikins tavo išmintis.
Senamiesčio sklerotiška širdis
užakusiais arterijų lankais
ir trupančia aorta, nevienodai
pulsuodama, vis vien ilgiau gyvens
už tavąją. Tik jos klaidžiais takais
prieisi juosvą Hesperidžių sodą,

kur skardūs dangūs rymo ant skiemens
ir obuolys neperšviečia akmens.
...

Schlammfarben waren, wie alte Atlanten,
All die Leihhäuser, Tavola, Kodak, Elvora -
Sog man die Luft ein mit sämtlichen Poren,
Spürte man kaum, wie die Sinne schwanden,
Wie der Boden, unter den Füßen verloren,
Der Himmelskrug umstieß, den vielgezackten.
Gleich hieß es innehalten, den Kopf im Nacken,
Denn diese Herden bräunlicher Hügelrücken,

Finster die Büsche, die Hänge, wolkenbefrackt,
Haben weiß Gott nicht gewartet auf dich.

Sie fürchten, er könnte noch immer umgehn vor Ort,
Seit er den Wassern gab damals sein Wort.
Dein Wissen, für sie war es leicht zu verschmerzen.
Kein Zweifel, der Altstadt sklerotisches Herz
Mit dem schwächlichen Puls, den Arterien
Verkalkt längst, mit der maroden Aorta,
Die einestags reißt, wird das deine
Lang überleben. Zum Garten Hesperien
Führt dich ein Irrweg nur, durch die dunkelste Pforte,

Dort wo die Himmelswand stützt eine Silbe allein,
Der Apfel nicht mehr den Stein durchscheint.
...

Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs blizgią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.

Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna - plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietėsi nematomos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.
Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.

Už nugaros - balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, saugodami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, iškilę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.

Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau suteikta malonė:
keista era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.
...