TOMAS VENCLOVA

When you open the door, everything falls into place—
the little ferry by the wharf, fir trees and thujas.
An old woman, feeding ducks, seems as old as Leni
Riefenstahl. At the base of the hill, chestnut trees, not yet in full bloom,
are younger—but probably as old as her films.
All is wet and bright. A hedgehog or God-knows-whose-soul
is rummaging in last year's leaves. Dead water and living water
fill the plain. The twins Celsius and Fahrenheit
are predicting spring weather—while a shadow obscures
the past (just like the present). The first serene weeks scour the bridges
in a peaceful corner of Europe between Wannsee and Potsdam—where
much has happened, but, probably, nothing more will.
For days we have been watching a ragged crow—in the garden,
sometimes on the roof. The ancients would have said her
stubbornness augurs something. Emerging from the wood's
depths, she lights on one antenna crossbar
then another, her surface bright as mercury
in a thermometer's glass. But these are fever marks
we are incapable of understanding. The beginning of agony?
The past does not enlighten us—but still, it attempts
to say something. Perhaps the crow knows more about us
and about history's dirt than we do ourselves.
Of what does she want to remind us? Of the black photos, the black headphones
of radio operators, black signatures under documents,
of the unarmed with their frozen pupils—of the prisoner's boot or the trunk
of the refugee? Probably not. We will remember this anyway,
though it won't make us any wiser. The bird signifies only stoicism
and patience. If you ask for them, your request will be granted.
...

Ankštokoj salėj plieskia aparatas.
Tik trys žiūrovai. Keturi, įskaitant
atvykėlį, pasiūliusį studentams
tą juostą. Pailgoj dėžutėj slypi
šalis, kur jo neatmena net akmens
ir juo labiau - bičiuliai. Kelios kalbos
nesutaria pasąmonėj. Vainikai,

veidai ir vėliavos pripildo drobę.
Nenuolanku ir šventiška. Užaugęs
valstybėje be švenčių - nesiryžta
žiūrėt į ekraną. Jis jau žino,
kas bus toliau: tamsokos šiltos dėmės
ir purvas. Jų negalima išskirti,
kaip raidžių ir ugnies, tiesos ir nieko.

Kaitra kamuoja koledžo miestelį.
Netekę nuovokos jazminai siaučia
skaldos takus ir prakaituotą pievą,
kur serijomis šaudo laistytuvas.
Atstumai plečiasi. Ateivis taria
kitam: „Bet viskas baigėsi laimingai" -
ir bando patikėti tuo, ką sako.
...

Ein enger Saal, vom Flackern des Projektors erfüllt.
Kaum drei Zuschauer. Vier, inklusive des Fremden,
Der von weit herkam und seine armen Studenten
Mit Filmen wie diesem quält. Der längliche Kasten
Zeichnet ein Land, wo nicht mal die Steine (geschweige
Die Freunde) sich seiner erinnern. Gewisse Sprachen
Können nie Ruhe geben im Unbewußten. Girlanden,

Visagen und Fahnen machen sich breit da im Dunkeln.
Festlich die Stimmung, euphorisch. Doch er, geboren
In einem freudlosen Staat, bringt es nicht über sich,
Brav auf die Leinwand zu starren. Er weiß ja,
Was dann kam: die Blutlachen, dunkel und warm,
All der Dreck. Ununterscheidbar sind sie, die Lettern
Vom Feuer - untrennbar wie Wahrheit und Nichts.

Gelähmt von der Hitze liegt es, das College-Städtchen.
Schläfrig säumt der Jasmin die vom Kies beschwerten,
Knirschenden Wege, die schwitzenden Wiesen,
Wo Rasensprenger im Takt ihre Salven verschießen.
Immer größer wird die Distanz. Ein Emigrant raunt
Dem anderen zu: „ Ist doch gutgegangen, nicht wahr -"
Und bemüht sich, zu glauben an das, was er da sagt.
...

En salonet' flagras filmaparato.
Nur tri spektantoj. Kvar, se konsideri
la alveninton, kiu la studentojn
regalas per ĉi film'. En kest' oblonga:
lando, kie eĉ ŝtonoj lin forgesis,
kaj des pli la amikoj. Certaj lingvoj
konfliktas en la subkonsci'. Florkronoj,

figuroj, flagoj la bildon plenigas.
Estas ribele, feste. Elkreskinta
en ŝtat' senfesta, li ne decidiĝas
rigardi la ekranon. Li jam scias
kio sekvos: mallumaj varm-makuloj
kaj koto. Ili ne plu distingeblas,
kiel liter' kaj fajr', ver' kaj nenio.

Somer' sufokas la student-urbeton.
En plena sven', jasmen' inunde kovras
padojn kun gruz' kaj herbejojn ŝvitantajn,
kie seriojn pafas akvumilo.
Distancoj kreskas. Enmigrint' adresas
alian: 'Tamen, elturniĝis bone' -
Kaj pene provas kredi sian diron.
...

Kai dumblino kanalo gelmėje
be atgarsio prasmenga varpo dūžis,
neišgiedrėjusiame danguje
sparnus mankština užsimerkęs gužas.
Jis klausosi, kaip ritasi vėsa
nuo papartyno į lelijos dagtį,
kaip atvirkščiu kraštovaizdžiu šviesa
lėtai teškena, panaši į naktį.

Drėgna dėmė žemyno vidury.
Čia susimokė bukas ir kaštonas,
kad neįžvelgtum smaigalio, kurį
į šerno gūbrį taiko Akteonas.
Neatpažįsta deivės palydos
sidabro dulkėm apsitraukęs takas,
ir laumžirgis nedrumsčia valandos,
ir santėmy negimsta zodiakas.

Nuščiūva irklai, stabteli širdis,
ir debesys, užtvindydami brastą,
prasiskiria, nelyginant būtis,
dalijama į nebūtį ir raštą.
...

Wenn am schlammigen Grund des Kanals
Der Glockenschlag für kein Echo mehr taugt,
Wärmt an den nördlichen Himmeln, den fahlen
Der Storch sich die Flügel, geschlossenen Augs.
Er lauscht, wie die Kühle vom Farnfächer dort
In den Docht einer Lilie hinübergleitet, er sinnt,
Wie das Licht, Zwilling der Nacht, vielerorts
In die falsch gespiegelte Landschaft rinnt.

Inmitten des Erdteils ein feuchter Fleck -
Hier hat die Buche sich der Kastanie verschworen,
Daß niemand im Dickicht den Speer entdeckt,
Wenn Aktäon den Rücken des Ebers durchbohrt.
Das Gefolge der Göttin: der Pfad, bedeckt
Mit silbernem Staub, hier erkennt er sie nicht.
Keine Stunde wird von Libellen erschreckt,
Nie geboren ein Tierkreis im Dämmerlicht.

Still liegen die Ruder, das Herz schläft ein,
Und bei der Furt dort die Wolken, vorüberdriftend,
Reißen mit einem Mal auf - genau wie das Sein,
Das in Nichtsein sich spaltet und Schrift.
...

Kiam en fundo de l'kanal' ŝlimplena
sonorilbato senresone sinkas,
cikoni' en ĉielo malserena
okulferme flugilojn vigle svingas.
Aŭskultas ĝi kiel ŝteliras glita
malvarm' el filikej' al meĉ' lilia,
kiel la lum' pejzaĝon renversitan
trafluas lante, al la nokt' simila.

Akvomakul' en mez' de kontinento.
Jen fago, kaŝtanuj' konspiri povas,
tiel ke l' Akteonan lancopinton,
celitan aprodorsen, vi ne trovas.
Eskorton de diino ne rekonas
la pado sub arĝentopolva lako,
tra l'horofluo eĉ libel' ne sonas,
krepuske ne naskiĝas zodiako.

Remil' ripozas, paŭzas nun la koro,
dum la vadejon nuboj supersidas
kaj traŝiriĝas, samkiel la esto,
kiu sin al neest' kaj skrib' dividas.
...

Senų atlantų dumblina spalva,
lombardas, Kodak, Tavola, Elvora,
tačiau įkvėpęs varginantį orą
nebejunti, kaip sukasi galva,
kaip iš po kojų slystanti dirva
palenkia skliauto perskeltą ąsotį,
ir tenka atsilošti ir sustoti,
nes ši rusvų kalvagūbrių banda,

pikti brūzgynai, skardžiai debesuoti
tavęs nesitikėjo niekada.

Jiems nejauku, kada pro juos eini,
įbrėžęs savo vardą vandeny.
Jų neįtikins tavo išmintis.
Senamiesčio sklerotiška širdis
užakusiais arterijų lankais
ir trupančia aorta, nevienodai
pulsuodama, vis vien ilgiau gyvens
už tavąją. Tik jos klaidžiais takais
prieisi juosvą Hesperidžių sodą,

kur skardūs dangūs rymo ant skiemens
ir obuolys neperšviečia akmens.
...

Schlammfarben waren, wie alte Atlanten,
All die Leihhäuser, Tavola, Kodak, Elvora -
Sog man die Luft ein mit sämtlichen Poren,
Spürte man kaum, wie die Sinne schwanden,
Wie der Boden, unter den Füßen verloren,
Der Himmelskrug umstieß, den vielgezackten.
Gleich hieß es innehalten, den Kopf im Nacken,
Denn diese Herden bräunlicher Hügelrücken,

Finster die Büsche, die Hänge, wolkenbefrackt,
Haben weiß Gott nicht gewartet auf dich.

Sie fürchten, er könnte noch immer umgehn vor Ort,
Seit er den Wassern gab damals sein Wort.
Dein Wissen, für sie war es leicht zu verschmerzen.
Kein Zweifel, der Altstadt sklerotisches Herz
Mit dem schwächlichen Puls, den Arterien
Verkalkt längst, mit der maroden Aorta,
Die einestags reißt, wird das deine
Lang überleben. Zum Garten Hesperien
Führt dich ein Irrweg nur, durch die dunkelste Pforte,

Dort wo die Himmelswand stützt eine Silbe allein,
Der Apfel nicht mehr den Stein durchscheint.
...

Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs blizgią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.

Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna - plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietėsi nematomos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.
Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.

Už nugaros - balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, saugodami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, iškilę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.

Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau suteikta malonė:
keista era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.
...

Der Pfad lief vom Fahrdamm zur feuchten Wiese
Hinab. Du sahst, wie die Sonne, in einer Mulde
Erlöschend, ein letztes Drahtstück entflammte.
Ein Wappen thronte auf der gestreiften Säule.
Der rauhe Lattich rieb sich dort am Zement.

Nordostwärts hingestreckt lag das schmale,
Geduldige Land, von der Nacht schon umarmt.
Am Rand eines Erlenwäldchens benagte ein Reh
Zarte Triebe. Am Horizont, nur mehr zu ahnen,
War jener See, wo im dämmernden Wasser
Am Ufer ein Kind sich im Spiegel betrachtete,
Ein Kind wie einst du. Und es zog da ein Lied
Durchs Schilf, den Bootssteg streifend, das Datum
Am überwucherten Grabstein. Die Zeit,
Dem Gedächtnis entglitten, dem Biographen,
Bedeutungsvoll ist sie als alles ringsum,
Last, schwer zu ertragen, doch Talisman auch.

Zur Linken drohte, verwildert, ein Dickicht.
Darin eine grimmige Lichtung, die zog den Blick
In Schlamm und Morast, einen brodelnden Sumpf,
Wo unsichtbar Geister tanzten in Scharen,
Grinsend, in räudige Felle gehüllt, dem Gehirn
Eines Kupferstechers entsprungen. Weiter entfernt
Lagen Wiesen, pechschwarz, zertrümmerte Brücken.
Ein Kanal zog sich dort, fern der Städte, ans Meer,
Im Packeis erstarrt, nie von Schiffen belebt.
Jeder wußte: dort wurden Kinder geboren,
Um unterm Tor sich ihr Fixerbesteck zu teilen,
Ihren Zorn, Zigaretten, Kleingeld und Sperma.

Im Rücken - der weißliche Rauch des Gehöfts,
Das Gebell der Hunde, die den Hof bewahren
Vor fremdem Besuch. Es ist spät geworden.
Am Burghügel winden sich, zwischen den Mulden,
Die schmalen Wege hinauf, selten befahren,
Die Mauern, unverputzt, vom Feuer versiegelt.
Und wennschon, das Schicksal hat's so gewollt:
In meiner Heimat, am dreifachen Kreuzweg,
Wo gleich vor der Haustür die Grenzpfosten ragen
Aus älteren Zeiten, bis gestern noch tödlich,
Bei den unheimlichen Bögen des Viadukts,
Mag sie noch einmal durchquert sein, die Öde.

Berühre das Gras nun, das kühle, der Kindheit.
Hier bist du zuhaus. Soll dreifach rauschen das Meer
In der Muschel der Nacht. Daß die Gnade dich finde:
Einer neuen Ära, die keine Posten mehr braucht,
Einer Luft, die sich sehnt nach der einzelnen Stimme.
...

La pad' desupris el ŝose' al marĉa
herbej'. En flak' vi vidis l'estingiĝon
de l'sunsubir', ekflaman dratopecon.
Blazono tronis sur kolon' striita,
cementon frotis raspa rafanistro.

Nordorienten sternis sin malvasta
land' pacienca, jam nokto-saluta.
Alnejo-rande kapreolo plukis
folion. Ĉe la horizonto preskaŭ
konjekteblis la lag' ĉe kies bordo
en mallumeto la akvoj spegulis
infanon koincidan kun vi. Kanto
serpentis super kanoj, ponto, datoj
sur plantkovrita tomboŝton'. La tempo,
memor-eskapa, biografo-fuĝa,
eble el ĉio pleje pezas, ĉar ĝi
estas amik' kaj ŝarĝ', kaj talismano.

Maldekstre trudis sin arbar' sovaĝa.
En ĝi ekflagris senarbejo - breĉo
kiu malfermas marĉon, eĉ kotejon,
svarmejon de estaĵoj nevideblaj,
ridaĉaj, viloplenaj, elpensitaj
de grafikist' freneza. Malproksime
herbejoj nigris kaj ruinaj pontoj.
Kanal' severa strebis al mar-limo
por urboj kaj por ŝipoj netrovebla.
Scieblis: tie beboj enmondiĝas
por poste kundividi drogonadlojn,
koleron, spermon, fumstangojn, monerojn.

Postdorse: fum' blanketa de l'bieno,
kaj boj' de l'hundoj kiuj ĝin protektas
de gastoj seninvitaj. Jam malfruas.
Inter kavoj kaj kastelmont' sinuas
vojetoj preskaŭ nepriveturataj,
kaj nestukita muro ŝirmas fajron.
Nu do, se sorto tiel volis, estu
vi en ĉi lando, ĝuste ĉe l'hejmpordo,
ĉe surda vojokruc' triobla, kie
altas kolonoj el aliaj tempoj,
iam mortportaj, kaj la sovaĝejon
krude trudherban tranĉas viadukto.

Tuŝu la friskan herbon infanaĝan.
Vi estas hejme. Martriop' susuras
en nokto-konk'. Donitas al vi graco:
erao stranga, sentinelo kiu
mankas, aero voĉon sopiranta
...

Liepų šurmuly, prieš akmens krantinę,
ties skubria srove, panašia į Tibrą,
su jaunais barzdočiais gurkšnoju „Gilbey's".
Sutema, stiklų skambesys ir dūmai.
Nepažįstu jų. Pažinau jų tėvus.

Ką gi, kartos keičiasi. Diktofonas
šlama ir užsikerta. Pašnekovams
rūpi lygiai tas, kas ir man kadaise:
ar kančia ir gailestis turi prasmę
ir ar menas tvers, jei nebus taisyklių.

Aš buvau kaip jie, kol patyriau keistą,
už kitas tikrai ne geresnę lemtį,
ir žinau, jog blogis nežūva niekad,
bet aklybę galima prasklaidyti,
ir eilės vertos daugiau už sapną.

Vasarą dažnai nubundu prieš aušrą
ir be baimės juntu, kad artėja laikas,
kai naujoms gentims pasiliks žodynas,
debesis, griuvėsiai, druska ir duona,
o man jau nieko, išskyrus laisvę.
...

Im Rauschen der Linden, am steinernen Ufer
Des wirbelnden Flusses, der dem Tiber so gleicht
Sitz ich mit Milchbärten rum, trinke mein „Gilbey's".
Abendämmerung, Gläserklirren und Rauch.
Ich kenne sie nicht. Nur ihre Väter hab ich gekannt.

Generationen wechseln, so ist es. Das Diktaphon
Stottert und knackt. Doch meine jungen Frager
Beschäftigt dasselbe was mich einmal umtrieb:
Ob Leid einen Sinn hat und später die Reue,
Was von der Kunst bleibt, da keine Regel mehr gilt.

Ich war wie sie, eh mir ein Schicksal zustieß,
Seltsam vielleicht, doch nicht schlimmer als andre.
Ich weiß nur das eine: das Böse stirbt nie,
Nur die Blindheit, sie läßt sich verscheuchen,
Und daß Verse mehr wert sind als jeder Traum.

Im Sommer oft wach ich noch vor dem Morgenrot auf.
Ein Gefühl, frei von Angst, sagt mir, die Zeit ist nah,
Wo den neuen Geschlechtern nur Lexika bleiben,
Die Wolken, Ruinen, das Salz und das Brot.
Ich aber hab an der Freiheit genug.
...

Tili' susuras, dum ĉe ŝtona kajo,
ce riverflu' turbula kiel Tibro,
kun juna barbular' mi glutas „Gilbey's".
Vesperkrepusko, glastintado, fumo.
Ilin ne konas mi. Nur la gepatrojn.

Generacio nova, kaj do? Zumas,
paneas diktafon'. La konversantojn
zorgigas ĝuste kio min zorgigis:
ĉu sufer', ĉu kompato havas sencon,
ĉu arto daŭros, se mankos reguloj.

Mi estis kiel ili, ĝis min trafis
sort' stranga, ne pli bona ol alies;
mi sciis ke malbon' mortas neniam,
sed ke la blindon eblas trapenetri,
kaj ke valoras versoj pli ol sonĝoj.

Somere mi vekiĝas ofte frue,
sen timo sentas ke la temp' proksimas
kiam por novaj gentoj restos: vortoj,
la nubo, la ruinoj, salo, pano -
kaj por mi jam nenio, krom liber'
...

Trijulė medžioklių priėjo staigų skardį. Prieš juos
neužmatomo slėnio kriauklė - ją lyg aidas pripildo šaltis.
Gal vasaris, o gal ir lapkričio galas (Flandrijoj sniegas užkloja
dirvą ir pūvančių lapų marškas pirmojoj lapkričio pusėj).
Ne tikriausiai vasaris. Tvenkiniai užšalę lig dugno,
tarytum atskilę nuo skliauto, kurio spalva - perlamutras
per pusę su alavu. Rodosi, pavakarys,
bet ir tai sunkoka atspėti - šiam debesuotam krašte
beveik nebūna šešėlių. Net ir ne Flandrija - uolos
atliepia medžius, kaip atsitinka tiktai
Brabanto pietuos ar Vogėzų priekalnių juostoj.
Imkime tai, kas aišku. Prie rusvo mūro plasnoja grėsminga liepsna,
su ja susimerkia liepsna iš kamino klony.
Ant ledo iškrikę čiuožėjai. Mažytė esybė virš tilto arkadų
velka žabus. Toli kairėje sustingusi jūra
ir šiaurietiško miesto kontūrai. Visko po tris:
kristalinės tuščios bažnyčios, ledo plotai, kamienai, varnai šakose
(yra ir ketvirtas, bet jį pamatai ne iš karto).
Speigas išrėžia pasaulio stikle juokingas
alkanų sustipusių kurtų apybraižas, užriestas uodegas, jauno šunyčio
šuolį, medžioklių pavargusias nugaras. Čia neišgirsi nei varpo,
nei čiuožikų klegėjimo, netgi artimo spragsinčio laužo (nebent
nejudriam ore nuo jo atlinguoja gruzdžių grūdų aromatas).
Panarinę galvas medžiokliai neregi to, kas parodyta mums.
Nieks nemato kits kito. Bevardė sodyba toli,
nežinia, kada sugrįši namo (jei iš viso sugrįši):
nei džiaugsmo, nei didelio liūdesio; nei paslapties angliaspalvių šakų labirinte,
nei pranašystės šąlančio varno sparnuos.
Užmaršties mieguistas žodynas: rusva, žydra ir pilka.
Į ką gi tau kreiptis po šiuo dangumi, kame
kryžmai susijungia įkypas klonis, aptvertas viršūnių, ir slystantis šlaitas,
o begarsiam ore pakibęs paukščio kūnas kartoja tą kryžių?
Santėmis, vargas, vienatvė. Tik nesančio Dievo aky,
kuri neilgam sutapo su meistro ir mūsų akim,
įtelpa viskas - drauge taikinys ir laimikis.
Sulenkęs dešinį kelį, medžioklis nežengė žingsnio. Po to,
kaip dera, buvo tiktai amžinybė.
...

Devynios ar vienuolika figūrų:
nykštukai, kameristės, atspindys
tamsaus akylo veidrodžio lauke,
ir autoriaus, tuo tarpu nepradėjęs

paveikslo, kantriai slepiamo nuo mūsų
ketvirtas šimtmetis. Anot Foucault,
jis tapo mus. Bet modelis, žiūrovas,
patsai tapytojas galbūt yra

vienatinio pirmavaizdžio skeveldros.
Šviesos daugiau, nekaip galėtų sklisti
iš lango (ji, lyg rojuje, nustelbia

dosningai žarstomą netobulybę).
Ir žvilgsnių sankryžoj bekūnis žvilgsnis,
kurį teptukas moko neišnykti.
...

Neun oder elf an der Zahl, sind es Figuren:
Zwerge und Kammerjungfern, verdoppelt
Im dunklen Viereck des klaren Spiegels,
Samt dem Autor, der eben erst anfing,

Das Bild zu malen, das vier Jahrhunderte lang
Vor uns versteckt blieb. Glaubt man Foucault,
Sind wir gemeint. Das Modell, der Betrachter
Ist mit dem Maler identisch vielleicht,

Ein Bruchstück desselben Urbilds.
Derart viel Licht, durch ein einziges Fenster
Strömend (als Tarnung, genau wie im Paradies

Alles Unvollkommene sich geschickt verbirgt).
Der Fleck, Kreuzung der Blicke, bleibt körperlos Fleck,
Dem der Pinsel befahl, nicht zu verschwinden.
...

Klupinėjanti dargana kliudo Prėglių.
Po kelių amžinybių sulaukęs bėglio,
atsiliepia išmuštas grindinys,
ir kraštovaizdis merkiasi. Gotiškas šriftas
teišliko lapijoje. Fachverko šifras
virto blokų aiženom. Traukinys

kontrabandos tonom slegia nestandų
geležinkelio žuolį. Toyotos temdo
dujom lango properšą. Po spyna
pailsėję vartai verias į erdvę,
nors ir žiauriai girgžda. Kažin ar verta
šiais laikais atsidurti ties jų briauna.

Jei žmogus per amžius šaukiasi keršto,
nužudytiems miestams veikiai apkarsta
atmoka, pagieža, klampūs vaidai.
Jie atleidžia viską. Tramvajai žvanga
prospekte, kur skeveldrom lyjantį dangų
teatsimena bėgiai ir pamatai.

Net tada, kai pasaulis virsta į dulkes,
nesikeičia vagonų maršrutai, smulkios
gatvių tinklo detalės. Tačiau už kertės
balzganuoja cemento plokštės, ir parkas
pasiduoda asfaltui. Katedros arkos
Viešpatį meldžia lengvos mirties.

Kiečio stiebas kalasi pro betoną.
Apdraskyti mūrai slepia geltoną
atėjūno puspaltį, ir keli
žvarbūs šuorai aptinka bereikšmę kliūtį -
marų kūną, kuriam pasitaikė būti
šią lietingą dieną svečioj šaly.

Kur pleveno tik oras, jis regi atgrasią
vertikalę. O jeigu kalbėt apie dvasią -
ji, kaip sakė senieji, flat ubi vult,
bet laukiniai griuvėsiai ir blaškomi lapai
mielesni už standartišką šiukšliną kapą,
į kurį mums teks atsigult.

Balkšvo kvartalo dvokas ir smalkės
prietemoj sunkias į notangų pelkes.
Išlošė Mantas, pradingo pilis,
tačiau tuštuma sudorojo ir Mantą:
taip, atakuodamas Aismarių krantą,
dilina molį dygus ribulys.

Žodis negimęs subyra į plėnis.
Kol ties beviltiškais gretasieniais
gims nešvari kontinento aušra,
sapnas, apglėbęs kūnus lyg vėjas,
risis per miestą, kur laikui laimėjus,
net netekties nebėra.

Išnaktės. Skardą įlenkia skeveldra,
amžius, žvaigždynas. Praradusio vardą
dykviečių krašto skurdžioj dabarty
tarsi slėptuvėj laukiame ryto,
nebematydami vienas kito,
nesusivokę, tai mes ar kiti.
...

Das prasselnde Unwetter klatscht auf den Pregel.
Seit Ewigkeiten bereit, bestätigt die Regel
Das löchrige Straßenpflaster dem Emigranten.
Das Land macht die Augen zu. Die gotische Schrift
Zieht sich ins Laub zurück. Die Fachwerkchiffren
Reißen den Block auf. Auf stählernen Kanten

Kreischt ein Güterzug, vollbeladen dort schunkelnd
Mit Schmugglerware. Toyotas verdunkeln
Die Fenster mit Abgasnebeln. Das Tor,
Entspannt unterm Schloß, öffnet sich auf den Raum,
Auch wenn es fürchterlich knirscht. Darf man ihr traun,
Der Zeit? Ist es nicht besser, man bleibt außen vor?

Wenn der Mensch erst Spaß hat am Rachegeschrei,
Kriegen die Städte, verödend, vom Einerlei
Der Pogrome und schmutzigen Szenen mehr als genug.
Alles nehmen sie hin. Den Lärm der Straßenbahnen
Auf dem Prospekt, wo nur die Schienen noch ahnen
Und Schwellen der zertrümmerten Himmel Druck.

Nicht einmal dann, wenn in Staub fällt die ganze Welt,
Ändern die Routen sich und kein Wagen fällt
Je aus dem ewigen Fahrplan. Doch gleich ums Eck
Schimmern Zementplatten hell, und der Garten
Weicht dem Asphalt. Im Dom die Gewölbe warten,
Daß der Tod ihnen leicht wird in ihrem Versteck.

Unkrautwurzeln bohren sich durch den Beton.
Schäbige Mauern verhüllen mit gelblichem Ton
Des Ausländers Trainingszeug, und an dem kalten
Gemäuer pfeift jeder Windstoß vorbei -
Nur diesen Flüchtling, von seiner Heimat befreit,
Wird in der Fremde der Regen in Atem halten.

Was anderen Luft ist, geht ihm an den Kragen
Als Vertikale. Apropos Geist, wie die Alten sagen -
Flat ubi vult. Von wegen, er weht.
Lieber Ruinen, Blätter vom Wind aufgeschreckt,
Als ein Standardgrab, überwuchert von Dreck,
In das jeder von uns einestags geht.

Kohlendunst aus dem weißen Viertel, Gestank
Legt sich nachts auf das Sumpfrevier von Notanga.
Mantas blieb siegreich, die Burg ist geschleift.
Die Leere aber hat auch den Helden ergriffen:
So wird von Wirbeln der Lehm blankgeschliffen,
Wenn Sturm nach den Küsten Aismares greift.
Das Wort bleibt ungeboren am Gaumen kleben.
Bis über trostlosen Kuben, verwaschenen Ebenen
Das schmutzige Morgenrot des Kontinents aufsteigt,
Rollt der Traum, der die Körper wie Lüfte wiegt,
Durch eine Stadt, gründlich von Zeit besiegt,
Die keine Spur von Verlustgefühl zeigt.

Tiefste Nacht. Das Blech ist von Stößen zerbeult,
Vom Jahrhundert, vom Kosmos. Die Gegenwart heult,
Dieses Ödland. Längst kam der Name abhanden.
Hier im Bunker harren wir aus bis zum Morgen,
Die Blicke vermeidend. Unsre einzige Sorge:
Sind das noch wir oder sinds schon die andern?
...