Ankštokoj salėj plieskia aparatas.. Poem by TOMAS VENCLOVA

Ankštokoj salėj plieskia aparatas.
Tik trys žiūrovai. Keturi, įskaitant
atvykėlį, pasiūliusį studentams
tą juostą. Pailgoj dėžutėj slypi
šalis, kur jo neatmena net akmens
ir juo labiau - bičiuliai. Kelios kalbos
nesutaria pasąmonėj. Vainikai,

veidai ir vėliavos pripildo drobę.
Nenuolanku ir šventiška. Užaugęs
valstybėje be švenčių - nesiryžta
žiūrėt į ekraną. Jis jau žino,
kas bus toliau: tamsokos šiltos dėmės
ir purvas. Jų negalima išskirti,
kaip raidžių ir ugnies, tiesos ir nieko.

Kaitra kamuoja koledžo miestelį.
Netekę nuovokos jazminai siaučia
skaldos takus ir prakaituotą pievą,
kur serijomis šaudo laistytuvas.
Atstumai plečiasi. Ateivis taria
kitam: „Bet viskas baigėsi laimingai" -
ir bando patikėti tuo, ką sako.