SNIEGUOTŲ LŪPŲ ATSPAUDAI Poem by SIGITAS GEDA

Varnos šerkšnuotuos beržuos, arkliai, kažkuo panašūs į žuvis.
Dangaus vandenų dievybės ir sniegas, ir sniegas, krintantis man iš
baltos galvos.
Sniegas, toks baltas, ir varnų balsai, taip ir žmogus - duoti bent
penkis ženklus.
O ašara? Rašė kas nors apie ašaras, apie tas, kokių netgi nebūna?
Senas veidrodis - spardyti kojoms, gaudyk vėją laukuos, gaudyk
vėją.
Kaip gaminamas stiklas, gal senam Babilone žinojo geriau negu
mes.
Kai prieini tą ribą, už viską reik mokėti mirtim, mirtim, senu
apmirimu dangaus laukuos auksiniuos.
Sniegas ir sniegas iš mano baltos galvos, uždėti antspaudą, ne
arklio kanopa, o kruvinu kar-deliu.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kažkas žalias auga mano galvoj, tiek sniego, negali niekas važiuoti,
tiek sniego, negali važiuoti net niekas.
Žmogui, vienam, baisiai auga nagai ir plaukai, jis sugrįžta į rago
pasaulį.
Šaknys, šaknų žaluma, iš kur plykstelės lapai.
Du raudoni vaikai ir du lapai žali - koks skirtumas.
Vasara ar žiema, žuvys didelės ir plačianasrės, tarsi trokštų praryti
pasaulį.
Saulė, taip gražiai ir geltonai šildanti mano senstančią galvą.
VasaraSniegasVanduo - trys nepamirštamos spalvos.
JuodaBaltaŠviesu - kažkas sudejavo pasauly.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Angelas eina pilkais ir šlamančiais sparnais, ir Šiaurė kažkur
susilieja su Saule, linkui Paryžiaus vienišas Rodenas eina
per slėnį miglotą žaliaminėm naginėm, žalias vėžlys arba
želvis jam iš paskos.