K.B. apie įsplaptintą veidrodį Poem by MARCELIJUS MARTINAITIS

Buvau įvestas į įslaptinto veidrodžio kambarį.
Dideliu greičiu laikas jame ėmė lėkti atgal,
po to grįžo.

Stebėjau, kaip veidrodyje atsispindi vaizdai,
vėluodami dienomis, mėnesiais, metais,
čia pat materializuodamiesi
ir virsdami į trūnėsius ir dulkes.

Daug kartų buvau atspindėtas,
seniai nesantis.

Tai buvo laiko irimas.
Galėjau stebėti, kaip išnykstu:
kūdikis, paauglys, jaunuolis,
uniformuotas kareivis, su moterimi,
automobilyje, su šunimi, apsuptas sveikintojų,
beveik dabartinis, užvakar:
be jokio ryšio
begalinė savęs išnykimų grandinė.

Pagaliau ištiktas dabarties
veidrodyje tapau atvaizdu,
kuris pats savęs jau nemato.