MARCELIJUS MARTINAITIS

MARCELIJUS MARTINAITIS Poems

Krito Ikaras. Didžiulis sparnuotas šešėlis
Slinko per kalnus, laukus ir per jūrą.
Tirpo nuo saulės artumo vaškiniai sparnai,
Beviltiškai ore mosavo.

Arė artojas. Kopė į kalnus aukštyn -
Kaip į šimtmečius.
Jaučiai didžiuliai ėjo ramiai susitaikę su arklu ir jungu.

Krito Ikaras. Artėjo į savo šešėlį,
Krito, kur ganėsi bandos
Ir mėlynavo kalnai.
Ėjo mažytis artojas, lyg pasikinkęs du vabalus.
Mėlyna jūra spindėjo prieš saulę, o bangos
Tarsi sustingo.

Ėjo artojas ramiai paskui jaučius ir nieko nematė.
Šauksmo Ikaro jisai neišgirdo -
Darbas ir duona išmokė žiūrėti į žemę.

Krito Ikaras, kaip krenta sapne į bedugnę.
Krantas ir saulėta jūra artėjo link jo švilpdama. -
Oras nelaikė sparnų.

Krito Ikaras. Išskleidęs rankas
Artėjo prie savo šešėlio.
Paukštį pralenkęs, rankom save apkabinęs,
Krito į jūrą.

Ėjo artojas ramiai paskui jaučius ir nieko nematė.
Molis kvepėjo ir vagos prieš saulę žvilgėjo.
Vagą išvaręs, jaučius paleidęs ganytis,
Pats, žolėje atsigulęs, padangėj regėdamas paukštį,
išgalvojo Ikarą.
...

Ikarus stürzte. Sein riesiger geflügelter Schatten
Glitt über Berge, Felder und Meer.
Zu nah an der Sonne, schmolzen die wächsernen Flügel,
Hilflos ruderten sie in der Luft.

Unten pflügte ein Pflüger. Er stieg auf die Berge -
Wie auf Jahrhunderte.
Ruhig und ergeben gingen die riesigen Ochsen mit Pflug und Geschirr.

Ikarus stürzte. Er näherte sich seinem Schatten,
Stürzte auf die weidenden Herden zu
Und auf die blauen Berge.
Wie mit zwei Käfern im Joch ging der winzige Pflüger.
Gegen die Sonne strahlte das blaue Meer, die Wellen
Gleichsam erstarrt.

Ruhig ging der Pflüger hinter den Ochsen, nichts sah er.
Ikarus' Schreie hörte er nicht -
Arbeit und Brot gewöhnten ihm an, auf die Erde zu schauen.

Ikarus stürzte, wie man im Traum in die Tiefe fällt.
Pfeifend nahte das Ufer und das sonnige Meer.
Seine Flügel trug die Luft nicht.

Ikarus stürzte. Mit ausgebreiteten Armen
Näherte er sich seinem Schatten.
Er flog an einem Vogel vorbei, umarmte sich selbst und
Stürzte ins Meer.

Ruhig ging der Pflüger hinter den Ochsen, nichts sah er.
Duftender Lehm, die Furchen schimmerten gegen die Sonne.
Als die Furche gepflügt war, die Ochsen zum Weiden entlassen,
Er selbst im Gras lag und am Himmel den Vogel erblickte,
Da erfand er Ikarus
...

Vestuvinė nuotrauka. Su naujagimiu.
Pirmi žingsniai. Tai būta mergaitės.
Kiek paaugusi. Balta iki žemės suknelė.
Su gėlėm. Konfirmacija, vyskupas. Ta pati -
Jau paauglė, negraži, ilgom kojom.

Mokymasis skambinti. Baleto pamokos. Smuikas
Prispaustas smakru. Dar nesubrendusios krūtys.
Staigus mergaitiškas suvešėjimas. Švelnus
Kaklas. Įdėmus žvilgsnis. Akys! Šiek tiek retušuota.
Vyras, kieta apykakle. Prie altoriaus, su nuometu.

Ta pati. Pora su naujagimiu. Išplėšta.
Vyresnioji, jau pagyvenusi. Su berniuku.
Su mergyte, prie traukinio. Mokyklos vinjetė.
Mergaičių rikiuotė. Su lankais prieš stovinčius tribūnoje.
Išplėšta. Vyras su armonika. Antpečiai. Ankšta patalpa, vestuvės.

Viskas keičiasi. Šaltas šiaurės dangus. Barakai, spygliuota viela.
Ta pati moteris. Kitas vyras. Miško proskyna.
Rąstų krūvos. Vagonas. Moterų choras.
Tamsios, blogai išryškintos nuotraukos.
Uniformuotas sūnus. Kareivių rikiuotė. Šviežias kapas.

Išplėšta. Moterys. Ta pati ir jaunesnė, duktė.
Kitas vyras. Vaikai prie eglutės. Verandoj.
Prie automobilio. Kopose. Kitas vyras. Išplėšta.
Pirmos spalvotos nuotraukos. Du pagyvenę. Virš jų -
Sieninis laikrodis, kalendorius, įrėminta nuotrauka.

Išplėšta.
Senutė tamsiais rūbais, viena. Langas.
Išplėšta.
Ir toliau nieko - tušti lapai.
...

Ein Hochzeitsfoto. Mit einem Säugling.
Die ersten Schritte. Ein Mädchen wahrscheinlich.
Schon etwas älter. Ein weißes Kleid bis zum Boden.
Mit Blumen. Konfirmation, der Bischof. Dieselbe -
Halbwüchsig schon, unschön, mit langen Beinen.

Sie lernt telefonieren. Balettstunde. Eine Geige
Ans Kinn gedrückt. Unreif noch die Brüste.
Plötzliches Gedeihen des Mädchens. Der weiche
Hals. Der aufmerksame Blick. Die Augen! Etwas retuschiert.
Ein Mann, steifer Kragen. Am Altar, mit Schleier.

Dasselbe. Ein Paar mit Säugling. Ein herausgerissenes.
Schon sichtlich gealtert. Mit einem Jungen. Ein Klassenfoto.
Mit einem kleinen Mädchen am Zug. Mit Gymnastikreifen vor einer Tribüne.
Herausgerissen. Ein Mann mit Ziehharmonika. Schulterstücke. Ein enger Raum, Hochzeit.

Alles verändert. Der kalte Himmel des Nordens. Baracken, Stacheldraht.
Dieselbe Frau. Ein anderer Mann. Eine Lichtung im Wald.
Baumstämme, aufgetürmt. Ein Waggon. Ein Frauenchor.
Dunkle, schlecht entwickelte Fotos.
Der Sohn in Uniform. Soldaten in Reih' und Glied. Ein frisches Grab.

Ein herausgerissenes. Die Frau. Dieselbe und eine jüngere, die Tochter.
Ein anderer Mann. Kinder am Tannenbaum. Auf der Veranda.
Vor einem Auto. In Dünen. Ein anderer Mann. Ein herausgerissenes.
Die ersten Farbfotos. Zwei Alte. Über ihnen -
Eine Wanduhr, ein Kalender, ein gerahmtes Foto.

Ein herausgerissenes.
Die Alte in dunkler Kleidung, allein. Ein Fenster.
Ein herausgerissenes.
Dann nichts mehr, nur leere Blätter.
...

Berods, tai praėjusio amžiaus paveikslas.
Apsnigtos kaimo trobelės, kas eina
Su šieno glėbiu, kas su naščiais vandens,
Vaikai su rogutėm ant ežero ledo,
Senukas su žabais, šliaužia rogės nuo kalno,
Paskersta kiaulė, ją svilina, dūmai kaip virvė
Tiesiai kyla aukštyn. Viskas čia pat, netoli -
Bažnyčia, kapinės. Jie nesistengia
Ką nors toliau įžiūrėt, kas ne šito pasaulio:
Jie tikri, kad yra matomi Dievo -
Visagalio jų autoriaus, kuris juos įamžina.

Jie veikia oriai, nusimanydami,
Jog viską daro teisingai ir visa išlieka.
Jie tikri, kad bus kada nors pamatyti,
Kai nieko neliks čia, kai visi išsiskirstys, -
Jie bus pamatyti susigrūdusių salėj žmonių,
Žemažiūrėm akim ieškančių, kas autorius,
Aikčiojančių, sutrikusių, išvydusių juos
Atsivėrusioj Dievo aky.
...

Es ist wohl ein Gemälde aus dem vergangenen Jahrhundert.
Kleine verschneite Gehöfte, einer trägt
Einen Arm voll Heu, ein anderer eine Tracht Wasser,
Kinder mit Gleitschuhen auf dem Eis eines Sees,
Ein Alter mit Weidenruten, Schlitten fahren einen Berg hinab.
Ein Schwein, geschlachtet, brutzelt schon, der Rauch steigt
Schnurgerade auf. Alles ist da, ganz in der Nähe -
Die Kirche, der Friedhof. Sie bemühen sich nicht,
Irgendetwas Weiteres zu verstehen, was nicht von dieser Welt ist:
Sie sind sicher, Gott sieht sie -
Ihr allmächtiger Autor, der sie verewigt.

Sie handeln mit Anstand, in dem Bewußtsein,
Sie tun alles recht und alles wird bleiben.
Sie sind sich sicher, sie werden gesehen werden,
Wenn hier nichts mehr ist, wenn sich alle zerstreuen,
Sie werden gesehen von Menschen in einem überfüllten Saal,
Deren kurzsichtige Augen nach dem Autor suchen,
Und sie seufzend, verwirrt erblicken
In Gottes geöffnetem Auge.
...

Naktis. Bevardė, laukuos pasiklydus stotelė.
Tuščia ir šalta. Tik budinčioji
Eina išilgai bėgių, iškėlus žibintą.

Tuoj įvyks.
Iš begalinės tamsos
Išnyra akinantis šviesos pluoštas,
Lyg didžiulė Kiklopo akis.

Jis artėja link iškelto žibinto, artėja
Spausdamas prie tamsos sienos
Vienišą menką figūrą.

O ji, rodos, kažko tikėdamasi,
Stengias pašviest tai grėsmingai, artėjančiai,
Nesulaikomai jėgai.

Ar ne šitaip, iškėlus žibintą,
Pasitinkami pranašai, pasaulio gelbėtojai,
Keliaujantys su naujienomis?

Jie tuoj prasilenks.
Ilgas, nesulaikomas padaras, įvirsdamas į stotelę,
Baisiai užrinka, lyg iš Įstatymo,
Baudžiamojo Kodekso
Ar Dešimties Dievo Įsakymų.

Akinanti šviesa.
Pasaulio pabaigos trenksmas.
Kibirkščių spiečiai, -
Lyg žodžiai iš Mozės burnos.

Tai ir viskas šiai nakčiai.
Jokio gailesčio, niekam neatleista -
Kaip ir buvo.
...

Nacht. Eine namenlose, in den Feldern verirrte Bahnstation.
Leere, Kälte. Nur eine Wächterin
Geht die Gleisen entlang mit erhobener Laterne.

Gleich geschieht es.
Aus dem unendlichen Dunkel
Taucht ein blendendes Lichtbündel auf,
Wie ein riesiges Zyklopenauge.

Es nähert sich der erhobenen Laterne, es naht
Und drückt die einzelne kleine Figur
An die Wand des Dunkels.

Und sie, auf irgend etwas hoffend,
Versucht, der bedrohlichen, nahenden,
Unaufhaltsamen Macht Licht zu spenden.

Empfängt man nicht so, mit erhobener
Laterne, Propheten, Retter der Welt,
Die mit Nachrichten unterwegs sind?

Gleich ziehen sie aneinander vorbei.
Das lange, unaufhaltsame Geschöpf stürzt in die Bahnstation
Und heult schrecklich auf, wie im Gesetz,
Im Strafgesetzbuch
Oder in Gottes zehn Geboten.

Blendendes Licht.
Das Donnern des Weltenendes.
Funken sprühen,
Wie die Worte aus Moses' Mund.

Und das war alles für diese Nacht.
Kein Erbarmen und keinem vergeben -
So wie gehabt.
...

Esu neapsaugotas nuo žodžių, -
jie skverbias pro lango plyšius,
iš TV, iš kaimynų, iš įstatymų,
iš eilėraščių.

Pateko jie į mane su žiniom,
su telefono skambučiais, laiškais.
Dar kitus nurijau su vaistais, druska,
buvo įmušti į mane.

Dar kiti manyje pasiliko
glaudžiantis, glostant,
buvo įspausti lūpom, delnais,
įkalbėti,
buvo tokių, kurie kabinosi kaip dagiai.

Kitus įtraukiau su cigaretėm,
su kvepalais, knygų dulkėm,
nurijau su vynu.

Daiktuose bandau apčiuopti žodžius,
jausti juos pirštais, delnais,
laikant rankas prie smilkinio,
matyti juos srūvančius iš akių,
dar jų balsu neištarus.

Esu pilnas žodžių.
Su jais nuolat ką nors veikiu:
juos jungiu laikais, lytimis, giminėm,
skaičiais, nutylėjimais:
juos atmintis varinėja greičiau
negu kraują širdis.

Pagaliau
esu labiau žodžiai:
jais toliau ir geriau matomas ir girdimas,
negu mato mane iš tikrųjų.

O eiliuojant dažnai jie užsidega
ir mane ryškiai apšviečia -
kas tada priartėja,
į mane meta ir meta žodžius -
kaip malkas
į liepsnojantį laužą.
...

Ich bin vor Worten nicht gefeit,
sie dringen durch die Fensterritzen ein,
aus dem TV, von Nachbarn, aus Gesetzen,
aus Gedichten.

Sie kamen in mir an mit Nachrichten,
mit Telefonanrufen, Briefen.
Wieder andere schluckte ich mit Medizin, mit Salz
oder man prügelte sie mir ein.

Wieder andere blieben in mir zurück
vom Streicheln und Liebkosen,
sie prägten sich mit Lippen ein, mit Händen,
wurden mir eingeredet,
manche hängten sich an mich wie Kletten.

Weitere sog ich mit Zigaretten ein
und mit Parfüm, mit Staub von Büchern,
schluckte ich mit Wein.

An den Dingen wollte ich die Worte betasten,
sie mit den Fingern spüren und den Handflächen,
die ich an meine Schläfen drückte,
ich wollte sehen, wie sie aus den Augen strömten,
noch bevor die Stimme sie aussprach.

Ich bin voll von Wörtern.
Ständig tue ich etwas mit ihnen:
ich verbinde sie durch Zeiten, Geschlechter,
Zahlen, Verschweigen:
das Gedächtnis treibt sie schneller voran
als das Herz das Blut.

Schließlich
bin ich eher Wörtern:
mit ihnen sieht und hört man mich weiter und besser
als man mich in Wirklichkeit sieht.

Beim Dichten entzünden sie sich häufig
und erleuchten mich hell -
wer sich mir dann nähert,
wirft auf mich ein Wort nach dem anderen -
wie Scheite
ins lodernde Feuer.
...

Miške, plento pakraštyje
stirnų pora.

Orumas, savo vertės supratimas.
Gražiai išlenktos nugaros.
Žiūri su panieka.

Joms žinoma viskas, kas anapus griovio:
ši erdvė žmonėms nepriklauso.
Mes esam tenai okupantai:
medžiojam jų brolius ir seseris,
kertam medžius, paliekam šiukšlynus.

Stirnos neperžengia kelio - linijos,
skiriančios du pasaulius:
žmogų ir gamtą, laikinumą ir amžinybę.

Didelės akys - tokias turi dievų motinos.
Joms niekuo nereikia tikėti, -
jos pačios yra tai,
kuo dar tikima.

Ant plento
užrakinęs automobilį,
už kelių žingsnių
anapus linijos
gali dar palikt šitą amžių.
...

Im Wald, an der Landstraße
ein Paar Rehe.

Würde, Selbstbewußtsein.
Schön gebogene Rücken.
Verachtung im Blick.

Sie kennen alles hinter dem Graben:
dieser Raum gehört den Menschen nicht.
Wir sind dort Besatzer:
wir jagen ihre Brüder und Schwestern,
fällen Bäume, hinterlassen Müll.

Die Rehe überqueren die Straße nicht - die Linie,
die zwei Welten trennt:
Mensch und Natur, Endlichkeit und Ewigkeit.

Große Augen - wie die der Mütter der Götter.
sie müssen nicht an etwas glauben,
sie sind selbst,
woran man noch glaubt.

Auf der Landstraße
schließt du das Auto ab,
ein paar Schritte
hinter der Linie
kannst du noch dieses Jahrhundert verlassen.
...

Moteris, sėdėjusi šalia,
pasislenka, kita persėda taip, kad nepažvelgčiau.
Sprunka patamsy kelio paklaustas praeivis.
Skubiai perbėga gatvę katė, pievoj
pasibaido arklys, nuskrenda bitė, plaštakė,
mikliai pasprunka pelytė.
Voverė iš viršūnės pažvelgia taip,
lyg esu čia nebūtinas.

Turiu dokumentus, neteistas,
be revolverio, beveik be minčių.

Tik parazitai, visokie vabzdžiai,
musės bei kirminai ropoja per veidą,
lenda į burną, į nosį,
geria kraują.

Kur pasirodau, kas nors slepiasi, bėga,
įtariai žiūri, suklūsta, apsimeta, nutyla:
galiu juos sugauti, sutrypti, padaryt galą.

Esu įtariamas, kad galiu būti skerdikas,
prievartautojas, herbariumų sudarinėtojas,
girtuoklis, neurotikas, maniakas, kišenvagis,
gyvūnų nuodytojas, iškrypėlis, buvęs agentas,
pabėgęs iš kalėjimo.

Nėra kaip paaiškinti,
kad nebėgtų, kad leistųsi jaukinami, glostomi,
kalbinami, maitinami.

O jiems, tiems žvėreliams, bitėms, moterims
nieko nereiškia, kad turiu dokumentus,
skaitau šv. Raštą, medituoju eilėraščiais,
laiku grąžinu skolas, moku mokesčius,
myliu artimą ne mažiau kaip patį save.

Bet štai nešiojuosi nežinomą kaltę visam,
kas gyva, kas gimsta ir žūva, kas gieda, liūdi ir kenčia:
kur tik pasisuku, lieka vien tuštumos,
kaip velnio nugraužtos ganyklos.
...

Die Frau, die neben mir saß,
rückt ab, eine andere setzt sich so, daß ich sie nicht anschau.
In der Dämmerung flüchtet der Passant, befragt nach dem Weg.
Eine Katze huscht eilig über die Straße, auf der Wiese
scheut das Pferd, Biene und Schmetterling fliegen davon,
flink flieht ein Mäuschen.
Das Eichhörnchen schaut mich von oben so an,
als sei ich hier überflüssig.

Ich habe Papiere, vorbestraft bin ich nicht,
hab' keinen Revolver, fast keine Gedanken.

Nur Parasiten, allerlei Käfer,
Fliegen und Würmer kriechen mir übers Gesicht,
in den Mund, in die Nase,
trinken mein Blut.

Wo ich erscheine, versteckt sich jemand, läuft weg,
schaut mißtrauisch drein, horcht auf, verstellt sich, verstummt:
ich könnte sie fangen, zertrampeln, umbringen.

Ich werde verdächtigt, ein Schlächter zu sein,
ein Vergewaltiger, ein Herbariensammler,
ein Trinker, Neurotiker, Irrer, ein Taschendieb,
ein Perverser, Giftmörder, Ex-Agent,
ein flüchtiger Häftling.

Es gibt nichts, was ich sagen könnte,
damit sie nicht fliehen, mir erlauben, sie zu zähmen, zu streicheln,
zu ihnen zu sprechen und sie zu füttern.

Ihnen, den Tierchen, den Bienen, den Frauen
bedeutet es nichts, dass ich Papiere habe,
die Heilige Schrift lese, meditiere über Gedichten,
meine Schulden pünktlich begleiche, Steuern zahle,
meinen Nächsten nicht weniger liebe als mich.

Ich trage eine unbekannte Schuld vor allem,
was lebt, was geboren wird und stirbt, was singt, trauert und leidet:
wohin ich mich wende, hinterlasse ich Leere,
wie vom Teufel abgefressenes Weideland.
...

Nepajudinamai
esu įmūrytas šventoriuje,
nepriklausomas nuo akmenskaldžių,
kurie mala ir trupina akmenis,
užlieja asfaltu, grindžia gatves.

Esu laisvas nuo akmentašių,
kalančių postamentus, įžymybių biustus,
tironus ir maldingus šventuosius.
Esu laisvas nuo bučiuojančių akmenį.

Esu absoliučiai laisvas,
neturėdamas lyties, kraujotakos,
virškinimo trakto, negalėdams vaikščioti.
Esu laisvas būt akmeniu.

Esu niekam netrukdantis,
neišduodantis,
neapkaltinamas kraujomaiša, neištikimybe:
esu laisvas būt amžinu.
...

Reglos
bin ich eingemauert im Kirchhof,
bin unabhängig von Steinsetzern,
die Steine mahlen und zerschlagen,
mit Asphalt zuschütten, Straßen bauen.

Ich bin frei von Steinmetzen,
die Sockel hauen und Büsten von Berühmten,
von Tyrannen und frommen Heiligen.
Frei bin ich von denen, die Steine küssen.

Ich bin vollkommen frei,
habe kein Geschlecht, keine Blutbahn,
kein Verdauungssystem und kann nicht gehen.
Ich bin frei ein Stein zu sein.

Ich störe niemanden,
verrate niemanden,
klage niemanden der Blutschande, der Untreue an:
ich bin frei ewig zu sein.
...

Buvau įvestas į įslaptinto veidrodžio kambarį.
Dideliu greičiu laikas jame ėmė lėkti atgal,
po to grįžo.

Stebėjau, kaip veidrodyje atsispindi vaizdai,
vėluodami dienomis, mėnesiais, metais,
čia pat materializuodamiesi
ir virsdami į trūnėsius ir dulkes.

Daug kartų buvau atspindėtas,
seniai nesantis.

Tai buvo laiko irimas.
Galėjau stebėti, kaip išnykstu:
kūdikis, paauglys, jaunuolis,
uniformuotas kareivis, su moterimi,
automobilyje, su šunimi, apsuptas sveikintojų,
beveik dabartinis, užvakar:
be jokio ryšio
begalinė savęs išnykimų grandinė.

Pagaliau ištiktas dabarties
veidrodyje tapau atvaizdu,
kuris pats savęs jau nemato.
...

Man führte mich in ein Zimmer mit einem Geheimspiegel.
Mit hoher Geschwindigkeit begann die Zeit rückwärts zu laufen,
um dann wieder anzukommen.

Ich sah, wie der Spiegel Bilder zeigte,
verspätet um Tage, Monate, Jahre,
sich an Ort und Stelle materialisierten
und zu Moder und Staub zerfielen.

Ich wurde viele Male gespiegelt,
wie ich längst nicht mehr bin.

Die Zeit löste sich auf.
Ich konnte beobachten, wie ich vergehe:
ein Säugling, ein Halbwüchsiger, Jugendlicher,
Soldat in Uniform, mit einer Frau,
im Auto, mit Hund, umgeben von Gratulanten
und fast Gegenwärtig, vorgestern:
ohne Zusammenhang
die endlose Kette des eignen Vergehens.

Von der Gegenwart schließlich ereilt,
wurde ich im Spiegel zum Abbild,
das sich selbst bereits nicht mehr sieht.
...

Я был допущен в комнату с секретным зеркалом.
В ней время стало быстро идти назад,
потом возвратилось.

Я наблюдал, как в зеркале отражаются виды,
с опозданием на дни, месяцы, годы,
тут же материализуясь
и вновь обращаясь в прах и тлен.

Я сам много раз материализовался,
давно уже будучи не таким.

Это был распад времени.
Я мог наблюдать, как исчезаю:
ребенок, подросток, юноша,
солдат в униформе, в автомобиле
вплотную с женщинами,
с собакой, среди говорящих мне здравицы,
почти теперешний, позавчерашний, -
безо всякой связи
бесконечная цепочка собственного исчезновения.

Наконец
я был настигнут настоящим,
вновь становясь своим подлинным отражением,
которое уже само себя не видит.
...

Tada atsimeni -
atsidūrėme elektroniniame peizaže.
Ten viskas buvo kaip čia -
tik minkšta ir permatoma.
Pirštus galėjai panardinti į akmenis kaip į samanas,
o kalnai priminė rūką:
kiaurai per juos skraidė dideli šviečiantys paukščiai.

Apgaubti elektroninio oro
patekom į nuostabią erdvę -
nerealūs, be svorio,
transliuojami iš neaiškaus šaltinio.

Mus supo permatomos sienos.
Ir tu buvai permatoma,
kaip iš miglos:
vaikščiojai už nieko neužkliūdama,
o įmagnetinti žodžiai
buvo jaučiami kaip dvelksmas:
jie lengvai judino plaukus, žolę,
tavo drabužį.

Patyrėme neapsakomą lengvumą:
galėjome pereiti vienas į kitą,
susilieti.
O kai šitai padarėme,
staiga buvom išjungti.
...

The Best Poem Of MARCELIJUS MARTINAITIS

Ikaras ir artojas

Krito Ikaras. Didžiulis sparnuotas šešėlis
Slinko per kalnus, laukus ir per jūrą.
Tirpo nuo saulės artumo vaškiniai sparnai,
Beviltiškai ore mosavo.

Arė artojas. Kopė į kalnus aukštyn -
Kaip į šimtmečius.
Jaučiai didžiuliai ėjo ramiai susitaikę su arklu ir jungu.

Krito Ikaras. Artėjo į savo šešėlį,
Krito, kur ganėsi bandos
Ir mėlynavo kalnai.
Ėjo mažytis artojas, lyg pasikinkęs du vabalus.
Mėlyna jūra spindėjo prieš saulę, o bangos
Tarsi sustingo.

Ėjo artojas ramiai paskui jaučius ir nieko nematė.
Šauksmo Ikaro jisai neišgirdo -
Darbas ir duona išmokė žiūrėti į žemę.

Krito Ikaras, kaip krenta sapne į bedugnę.
Krantas ir saulėta jūra artėjo link jo švilpdama. -
Oras nelaikė sparnų.

Krito Ikaras. Išskleidęs rankas
Artėjo prie savo šešėlio.
Paukštį pralenkęs, rankom save apkabinęs,
Krito į jūrą.

Ėjo artojas ramiai paskui jaučius ir nieko nematė.
Molis kvepėjo ir vagos prieš saulę žvilgėjo.
Vagą išvaręs, jaučius paleidęs ganytis,
Pats, žolėje atsigulęs, padangėj regėdamas paukštį,
išgalvojo Ikarą.

MARCELIJUS MARTINAITIS Comments

MARCELIJUS MARTINAITIS Popularity

MARCELIJUS MARTINAITIS Popularity

Close
Error Success