Nežinomo dailininko paveikslas Poem by MARCELIJUS MARTINAITIS

Berods, tai praėjusio amžiaus paveikslas.
Apsnigtos kaimo trobelės, kas eina
Su šieno glėbiu, kas su naščiais vandens,
Vaikai su rogutėm ant ežero ledo,
Senukas su žabais, šliaužia rogės nuo kalno,
Paskersta kiaulė, ją svilina, dūmai kaip virvė
Tiesiai kyla aukštyn. Viskas čia pat, netoli -
Bažnyčia, kapinės. Jie nesistengia
Ką nors toliau įžiūrėt, kas ne šito pasaulio:
Jie tikri, kad yra matomi Dievo -
Visagalio jų autoriaus, kuris juos įamžina.

Jie veikia oriai, nusimanydami,
Jog viską daro teisingai ir visa išlieka.
Jie tikri, kad bus kada nors pamatyti,
Kai nieko neliks čia, kai visi išsiskirstys, -
Jie bus pamatyti susigrūdusių salėj žmonių,
Žemažiūrėm akim ieškančių, kas autorius,
Aikčiojančių, sutrikusių, išvydusių juos
Atsivėrusioj Dievo aky.