K.B. apie virtualią tikrovę Poem by MARCELIJUS MARTINAITIS

Tada atsimeni -
atsidūrėme elektroniniame peizaže.
Ten viskas buvo kaip čia -
tik minkšta ir permatoma.
Pirštus galėjai panardinti į akmenis kaip į samanas,
o kalnai priminė rūką:
kiaurai per juos skraidė dideli šviečiantys paukščiai.

Apgaubti elektroninio oro
patekom į nuostabią erdvę -
nerealūs, be svorio,
transliuojami iš neaiškaus šaltinio.

Mus supo permatomos sienos.
Ir tu buvai permatoma,
kaip iš miglos:
vaikščiojai už nieko neužkliūdama,
o įmagnetinti žodžiai
buvo jaučiami kaip dvelksmas:
jie lengvai judino plaukus, žolę,
tavo drabužį.

Patyrėme neapsakomą lengvumą:
galėjome pereiti vienas į kitą,
susilieti.
O kai šitai padarėme,
staiga buvom išjungti.