[Esu neapsaugotas nuo žodžių] Poem by MARCELIJUS MARTINAITIS

Esu neapsaugotas nuo žodžių, -
jie skverbias pro lango plyšius,
iš TV, iš kaimynų, iš įstatymų,
iš eilėraščių.

Pateko jie į mane su žiniom,
su telefono skambučiais, laiškais.
Dar kitus nurijau su vaistais, druska,
buvo įmušti į mane.

Dar kiti manyje pasiliko
glaudžiantis, glostant,
buvo įspausti lūpom, delnais,
įkalbėti,
buvo tokių, kurie kabinosi kaip dagiai.

Kitus įtraukiau su cigaretėm,
su kvepalais, knygų dulkėm,
nurijau su vynu.

Daiktuose bandau apčiuopti žodžius,
jausti juos pirštais, delnais,
laikant rankas prie smilkinio,
matyti juos srūvančius iš akių,
dar jų balsu neištarus.

Esu pilnas žodžių.
Su jais nuolat ką nors veikiu:
juos jungiu laikais, lytimis, giminėm,
skaičiais, nutylėjimais:
juos atmintis varinėja greičiau
negu kraują širdis.

Pagaliau
esu labiau žodžiai:
jais toliau ir geriau matomas ir girdimas,
negu mato mane iš tikrųjų.

O eiliuojant dažnai jie užsidega
ir mane ryškiai apšviečia -
kas tada priartėja,
į mane meta ir meta žodžius -
kaip malkas
į liepsnojantį laužą.