Fotografija: stirnos prie plento Poem by MARCELIJUS MARTINAITIS

Miške, plento pakraštyje
stirnų pora.

Orumas, savo vertės supratimas.
Gražiai išlenktos nugaros.
Žiūri su panieka.

Joms žinoma viskas, kas anapus griovio:
ši erdvė žmonėms nepriklauso.
Mes esam tenai okupantai:
medžiojam jų brolius ir seseris,
kertam medžius, paliekam šiukšlynus.

Stirnos neperžengia kelio - linijos,
skiriančios du pasaulius:
žmogų ir gamtą, laikinumą ir amžinybę.

Didelės akys - tokias turi dievų motinos.
Joms niekuo nereikia tikėti, -
jos pačios yra tai,
kuo dar tikima.

Ant plento
užrakinęs automobilį,
už kelių žingsnių
anapus linijos
gali dar palikt šitą amžių.